Nepatikėsit, bet rajono meras Ramūnas Godeliauskas man patinka. Na, jaučiu kažkokią dvasinę giminystę ir viskas. Ne tik dėl to, kad jis žemaitis kaip ir aš, ne tik dėl to, kad šunis myli kaip aš, ne tik dėl to, kad pajutęs, jog nustojau fotografuoti jį renginiuose (ak, taigi pilnas redakcijos archyvas jo nuotraukų) pats nupaparacino mane sėdintį po medžiu Kriaunose ir į socialinius tinklus įkėlė (reiktų kada atsikeršyti, bet mūsų meras nesėdi ant žemės). Labiausiai dvasinį artumą merui jaučiu gal dėl to, kad jis, kaip ir aš, vis ima ir praleidžia progą patylėti. Arba sugeba blogas naujienas pranešti taip, kad visi ima dėkoti. O tai jau aukštasis pilotažas, retai paklūstantis net tokiems demagogams kaip šių eilučių autorius.
Apie ką aš čia? Imsiu ir papasakosiu. Gal tuo pačiu išeis ir dar viena pamokėlė apie teksto suvokimą, kuris man vis ant liežuvio (tai yra, klaviatūros) galo.
Neseniai, gal prieš kokią savaitę, meras socialiniuose tinkluose paskelbė nedidelę žinutę su linkėjimais J. Tūbelio progimnazijos bendruomenei, ją remontuojantiems rangovams ir „mums“ kantrybės. Kas tie „mes“, lieka spėlioti. Nemanau, kad meras kreiptųsi į save daugiskaita, tai greičiausiai turėti omenyje savivaldybės klerkai ar administracijos vadovybė.
Perskaičius natūraliai iškilo klausimas: jei tau kas nors palinkėtų kantrybės, ką pagalvotum? Na… Greičiausiai žmogus labai dėl kažko užjaučia, bet padėti niekuo negali. Daugmaž panašiai. Kadangi prie žinutės pridėtos progimnazijoje vykstančio remonto nuotraukos, tai beveik šimtu procentu galima spėti, jog kalbama apie tą remontą. Bet aš mėgstu tikslumą, tai tiesiai šviesiai ir paklausiau: „Ar kantrybės linkėjimai reiškia, jog progimnazijos remontas iki rugsėjo 1 d. nebus baigtas?“
Meras Ramūnas ne iš tų, kurie neatsako į klausimus. Netrukus atsakė: „(…) kantrybė ne apie terminą. Kantrybė apie vos ne kas dieną atsirandančius naujus iššūkius – sienų kreivumą, sovietmečiu naudotų statybinių medžiagų (gal tiksliau kas iš jų likę) kokybę, statybinių medžiagų ir darbų kainų beprotišką augimą, darbuotojų trūkumą, įrangos vėlavimus ir mūsų visų norą padaryti kaip įmanoma daugiau ir kokybiškiau. O tokio mąsto darbai tikrai nepasidaro per vasarą…“
Pabandykim šitą atsakymą panagrinėti papunkčiui.
„Kantrybė ne apie terminą“. Bet juk mokykla visai teisėtai gali (galėjo) tikėtis, jog remontas bus baigtas iki mokslo metų pradžios. Juolab, jau kone visus praėjusius mokslo metus tas remontas vyko ir netgi šiek tiek trukdė ugdymo procesui. Pavasarį meras apie šį remontą jau skelbė vieną žinutę socialiniuose tinkluose, netgi turėjo nemažų priekaištų atliekamų darbų kokybei, žadėjo griežčiau kontroliuoti tuos darbus. Apie tai netgi rašiau tada kažkuriuose „Akcentuose“. Antrus metus moksleiviams sukiotis tose pačiose patalpose su darbininkais, ko gero, tikrai nėra didelis malonumas.
„Kantrybė apie vos ne kas dieną atsirandančius naujus iššūkius“. Kaip mes viską išmokom pavadinti gražiais žodžiais. Pavadinai betvarkę, nesėkmę, nusivylimą iššūkiu – ir viskas iš karto atrodo nebe taip liūdnai. Gal netgi reikšmingai ir tauriai – „mes įveiksime iššūkius“ skamba žymiai geriau negu „mes (ne)padarysime laiku, atsiprašau“. Arba pakeitei žodį „problema“ (vaje, kaip nemėgstamas tas žodis biurokratinėje naujakalbėje) žodžiu „iššūkis“ ir niekas neprisikabins prie vėlavimo – net jei nieko nedarei, gal kovojai su „iššūkiais“.
„Darbuotojų trūkumą, įrangos vėlavimus“. O kas pasamdė rangovus, kurie negali užtikrinti pakankamo darbininkų kiekio objekte ir laiku bei kokybiškai atliekamų darbų?
„Mūsų visų norą padaryti kiek įmanoma daugiau ir kokybiškiau“. Na, apie tų darbų kokybę ir „visų“ norą čia jau sakiau. O norą padaryti „kiek įmanoma daugiau“ gal reikėtų pataisyti į norą padaryti tiek daug, kiek neįmanoma per reikiamą terminą. Taip sugalvoti galima savotiškai renkantis prioritetus, kai remontas ir remontininkai laikomi svarbesniais už mokyklą ir joje vykstantį ugdymo procesą. Neva, mokiniai ir mokytojai prie visko pripratę, prie visko prisitaikys, o statybininkai gali įsižeisti ir netgi mesti darbus jų nebaigę. Ką tada darysim?
Anksčiau didžioji dalis visų mokyklų remontų vykdavo tik vasarą, kai pamokos nevyksta. Prisimenu, koks incidentas kilo pernai Zarasuose, kai gimnazijos remontas ten užtruko ir persikėlė į rudenį. Protestavo mokiniai, jų tėvai, mokytojai. Pas mus taip nebus? Greičiausiai – nebus. Ar tai gerai? Nežinau.
„Tokio mąsto darbai nepasidaro per vasarą…“ Tai gal mąstą reikia mažinti? Mokykla tikrai nebuvo avarinės būklės. Darbai pradėti siekiant pritaikyti mokyklos patalpas neįgaliesiems. Tai svarbu net jei neįgalių vaikų mieste būtų vienas ar du. Bet dar svarbesnis yra kokybiškas ugdymo procesas VISIEMS vaikams.
Gal ir teisi kolegė, sakanti, kad be reikalo aš čia „keliu bangas“, kad mokytojai ir mokiniai jau pripratę prisitaikyti prie remonto sąlygų, kad J. Tūbelio progimnazija ne pirma mokykla Rokiškyje, išgyvenanti daugiamečius remontus. Bet aš manau, kad mokyklose ir remontai – apie mokinius ir patogumą jiems, o ne statybininkams.
Žinoma, suprantu, kad J. Tūbelio progimnazijos direktorius Zenonas Pošiūnas dėkoja savivaldybei už rūpestį, dėmesį ir investicijas – mažos padėkos kartais padeda paspartinti vieną kitą reikalą. Nelabai suprantu kitų besidžiaugiančių ir dėkojančių. Už linkėjimus kantrybės? Už nesibaigiantį remontą? Už tai, kad vaikai vėl galės mokytis nuotoliniu būdu? Betgi mokykla bus geresnė, gražesnė, tvarkingesnė negu iki šiol, atsakys man tūlas pilietis.
Kada nors, gerbiamasis, tik kada nors, pasakysiu jam.
