Devynioliktasis Rokiškio klasikinės muzikos festivalis kvietė ne tik klausytis muzikos. Sename Rokiškio krašto muziejaus kluone vyko susitikimas su fotožurnalistu Artūru Morozovu, ką tik išleidusiu knygą „Sutikau žmogų“, ir režisiere Gaile Garnelyte, sukūrusia dokumentinį filmą tuo pačiu pavadinimu.
Filmas buvo rodomas neįprastoje aplinkoje – kluone tarp daugybės prakartėlių. Ekrane vėrėsi žmonių gyvenimai, o aplink kartojosi Jėzaus gimimo scena. Šviesa pratęsė prakartėlių figūras, jų šešėliai krito ant senojo kluono sienų. Žiūrėdama filmą pajutau, kad jame susitiko du mano gyvenimo tarpsniai: 27 metai žurnalistikos ir dešimtmetis socialiniame darbe.
Po darbo dienos filmas apie socialinę atskirtį iš pradžių sukėlė pyktį ir pasipriešinimą. Sudėtingas gyvenimo istorijas kasdien sutinku darbe. Natūralu, kad vakare norėtųsi nuo jų atsitraukti… Tačiau pamažu profesinis nuovargis užleido vietą klausimui: ar spręsdami problemas nepamirštame žmogaus?
Pajutau, kad daug širdies liko žurnalistikoje. Šiandien dažnai kalbame apie karjeros krypties keitimą, lyg viskas būtų paprasta: užtenka užverti vienas duris ir drąsiai atverti kitas. Tačiau mano asmeninis pokytis leido suprasti: ankstesnis profesinis gyvenimas lengvai netampa vien praeitimi. Nors seniai nebedirbu redakcijoje, žmonės, ypač jaunesni, vis dar paklausia, ar nesigailiu išėjusi. Tai vienas sunkiausių klausimų, dažniausiai paliekamas be atsakymo…
Prisimindama filmo kūrimo pradžią, režisierė Gailė Garnelytė paminėjo sumanymą papasakoti apie šiandienos menininkus. Tačiau Artūras Morozovas netapo pagrindiniu veikėju. Jis – tarsi vedlys, atveriantis duris į kitų žmonių gyvenimus. Tikrieji filmo herojai yra tie, kuriuos jis sutiko fotožurnalisto kelyje.
Filme susitinka labai skirtingi gyvenimai: globos namuose užaugusios moters su negalia istorija, jos santykiai su paaugliais vaikais ir kalinčiu draugu, vienkiemyje gyvenančios senolės vienatvė, Ukrainos karo vaizdai. Per aštuonerius kūrėjo kelionių po Lietuvą metus vienų sutiktų žmonių gyvenimai kilo, kitų leidosi žemyn.
Greta tikro karo atsivėrė ir kitoks – vadinamasis tylusis frontas. Nesiekiu šių patirčių sutapatinti. Tačiau socialiniame užribyje gyvenantys žmonės taip pat kasdien kovoja: dėl sveikatos, vaikų, blaivybės, išlikimo, teisės nebūti nurašyti.
Artūras Morozovas pasakojo apie savo fotožurnalistų kartą, bene pirmąją Lietuvoje, gerai išmokusią anglų kalbą, atsivėrus sienoms, galėjusią vykti į karščiausius pasaulio taškus. Turiu pripažinti, kad mano karta tokių galimybių beveik neturėjo. Didžioji mūsų dalis liko Lietuvoje, o kai kuriuos gyvenimas nuvedė į mažesnius miestelius. Tačiau ir ten netrūko dramų, praradimų, kovų ir istorijų, kurias reikėjo išgirsti. Man mažesnis miestas nereiškė mažesnio žmogaus gyvenimo. Gal todėl žiūrėdama „Sutikau žmogų“ pajutau, kad dalis mano žurnalistikos metų niekur nedingo – sutikti žmonės tebėra atmintyje, širdyje.
Klausydamasi filmo ir knygos kūrėjų pasakojimų vis grįžau prie žmogaus atvirumo. Artūras Morozovas pasakojo, kad žmonės gana greitai įsileisdavo nepažįstamąjį į savo namus. Gal pajusdavo jiems rodomą dėmesį ir rūpestį, kurių žmogui dažnai labai trūksta.
Dar kartą suvokiau, kad priimti žmogaus atvirumą yra didelė atsakomybė. Kaip parodyti gyvenimą atskirtyje nepasinaudojant skausmu? Kaip nepadaryti žmogaus istorijos patogesnės, gražesnės ar dramatiškesnės, kartu – ir populiaresnės? Kaip ne tik įamžinti gyvenimą, bet ir megzti santykį su visomis jo pasekmėmis?
Režisierė prisiminė, kad moteris su negalia neprašė jos istorijos švelninti, trumpinti, gražinti ar nutylėti. Filmo herojė tikėjo, kad atvirumas padės kitiems geriau suprasti socialinio užribio žmogų. Todėl per filmo premjerą jos žodžiai „Mano gyvenimas nenuėjo veltui“, nuskambėjo kaip pasirinkto atvirumo kainos ir prasmės patvirtinimas.
Gal tai ir yra svarbiausia filmo mintis – ne tik pamatyti, nufotografuoti, išklausyti ar mėginti pakeisti. Pirmiausia reikia sutikti žmogų. Ne jo diagnozę, šimtus bylos lapų, priklausomybę, skurdą, melą, socialinę etiketę, o patį žmogų.
Tarp prakartėlių, šviesos ir šešėlių filmo pavadinimas įgavo dar vieną prasmę. Sutikti žmogų – tai pamatyti ne tik jo gyvenimo šviesą, bet ir šešėlius.
Dalia ZIBOLIENĖ
