Rugpjūčio 2 d. buvau Lukštuose, Porciunkulės atlaiduose. Nebuvo didelio reikalo, nebuvau ir pasižadėjęs apie juos rašyti, bet šeštadienio vakarą pagalvojau, kad dar nesu matęs gimtųjų Lukštų bažnyčios, kurioje mane kadaise slapta pakrikštijo, iš vidaus. O dar klasikinės muzikos festivalio koncertas po mišių, tai sėdau ir nuvažiavau. Ir dar turėjau vieną vaikystės pasiilgimą – „kermošavų“ saldainių, ypač tokių raudonų čiulpiamų gaidelių ant pagaliuko. Gal jų buvo ir kitokių spalvų, bet tie raudoni labiausiai įsiminė, gal skaniausi buvo.
Gaidelių neradau – ir tai buvo gal vienintelis nusivylimas iš sekmadienio Lukštuose. Visa kita – gera ir gražu. Taip, žmonių gal mažiau negu 50 su viršum metų vaikystės prisiminimai (išsikraustėm iš ten, kai man tebuvo penkeri) atmintyje piešia, bet visi tokie pat gražūs, šventiški, pakilūs. Ir ačiū tai nepažįstamai moteriai, kuri bažnyčioje pripažino mane lukštiečiu.
Ir mišios gražios, ir dekanas Eimantas Novikas tikrai nuostabų pamokslą pasakė, ir koncertas, kuriame smuikininkė Justina Zajančauskaitė su vokaliniu ansambliu DUODECO kilstelėjo visus kažkur dar bent laipteliu arčiau amžinybės, buvo laiku ir vietoje. Na tai kas, kad ne visi tą koncertą iki pabaigos ištvėrė – ištvėrusiems daugiau teko.
Paskui praėjau palei mūrinę bažnyčios šventoriaus tvorą, ant kurios užkeltam pasivaikščioti viršumi būdavo viena didžiausių laimių. Ir pagalvojau, kad mes liekam amžinai ir neišsimokamai skolingi gimtiesiems savo kaimams ir miesteliams. Dar tada, kai mūsų miestai buvo gerokai mažesni negu dabar, o kaimai didesni, Vaižgantas ragino juos lankyti ir grįžti bent jau po mirties, pasilaidoti. Betgi tiems kaimams ir miesteliams mūsų reikia ne tik per atlaidus ir ne tik mirusių pavyzdžių, jog ir iš čia ne tokie maži žmonės išeina.
Ir aš vis jaučiuosi kaltas tam savo vaikystės rojui Lukštams, kur jau net krikšto tėvų, neleidusių išblėsti ryšiui, nebeliko. Vis galvodavau, kaip gerai būtų kada bent spektaklį ten nuvežti. Žadėjau žadėjau, bet vis kažkas stabdė, kol pernai pagaliau sutarėm dėl „Bunkerio“ gastrolių. Nors maža dalelytė skolos grąžinta. Gal ne paskutinė.
Iš tikrųjų, gimtinėse reikia lankytis. Net tada, kai ten nieko artimo ir savo nebelieka. Kad nepamirštum, kokie ten žmonės, koks ir kur pats buvai. Ir kaip nutolai nuo savo kūdikystės rojaus.
„Dideliems sodams
Reikia mažo miestelio.
Tarsi dideliam žiedui – mažo krūmo.
Serbenčiula uogela, kokia ji didžiulė,
Mūsų meilė, kada mes maži. Mes maži,
Mūsų dideliam dangui
Reikia mažo miestelio“
rašė mano mėgstamas poetas Valdemaras Kukulas eilėraštyje „Mažų miestelių sodai“, tiesa, toje pat knygoje yra ir žymiai liūdnesnis eilėraštis „Mažų miestelių mirtys“. Necituosiu jo, baigti noriu su ilgesiu.
