Vaclavas Havelas, čekų rašytojas, disidentas, vėliau tapęs komunistus iš valdžios išvertusios Čekoslovakijos ir pirmuoju Čekijos (suskilus Čekoslovakijai į dvi nepriklausomas valstybes Čekiją ir Slovakiją) prezidentu, net ir užimdamas valstybės vadovo pareigas neatsisakė įpročio kartais užsukti į savo mėgstamą aludę Prahos senamiestyje.
O dabar įsivaizduokime aludėje Lietuvos prezidentą. Sunku, ar ne? Gal užtenka, kad svarbių mitingų ar susibūrimų metu jų kartais nufotografuoja netoli namų esančiame prekybos centre. Jau ir dėl to prezidentas atrodo žmogiškesnis – ne vien postas ir pareigos ar nuotrauka ant sienos aukštuose kabinetuose. Ką padarysi, ne visi mėgsta alų, nors mėgsta krepšinį. Beje, prezidento ir krepšinio rungtynėse nepamatysi su alaus bokalu rankoje, nors tai galbūt pridėtų vieną kitą balsą rinkimuose iš vyrų rinkėjų, bet atimtų vieną kitą iš moterų.
O kaip šiuo klausimu atrodo mūsų vietos politikai? Aš kalbu ne apie alų (ne tik apie jį), bet apie viešąjį įvaizdį apskritai.
Kai matai juos beveik kasdien (jei ne gyvai, tai socialinių tinklų nuotraukose), gal ir neatkreipi dėmesio į pokyčius, bet kai perverti senesnes nuotraukas, galima šį bei tą pastebėti.
Pavyzdžiui, oficialėjimą. Meras Ramūnas Godeliauskas pirmosios savo kadencijos metu dar kartais nusimesdavo švarką ir nusirišdavo kaklaraištį. Pastaraisiais metais oficialiuose renginiuose ir net kaimų šventėse to sau beveik nebeleidžia. Kartais pagalvoju, jog spiginant saulei sveikinimas kaimų bendruomenėms galėtų būti ir ne toks kostiuminis-kaklaraištinis, kad galima būtų ir vieną kitą marškinių sagą prasisegti, bet manęs niekas įvaizdžio konsultantu nesamdo.
Iš kitos pusės, oficialumo perviršį gal kiek kompensuoja nuotraukos socialiniuose tinkluose, kur merą pamatysi ir su šuniukais, ir darbine apranga prie traktoriuko vairo, ir kitose kasdienėse situacijose, bet tokių nuotraukų pastaruoju metu mažėja. Tik negi dėl tokios smulkmenos pradėsi galvoti, kad meras nebe žmogus?
Sekdami meru ir kiti savivaldybės vadovai vasarą viešumoje priversti prakaituoti kostiumuose bei kostiumėliuose. Turi tai ir teigiamų pusių, nes kostiume kišenių daugiau, įvairias smulkmenas patogiau susidėti, bet politikams (kad ir vietos) nepakenktų kartais pabūti „neprotokoliniais“ – nusirengti švarką, nusirišti kaklaraištį, atsisėsti galinėje eilėje, ar su švenčių dalyviais tą patį alaus bokalą išgerti.
Mano tėvukas pasakojo tokią istoriją iš savo mokslų pradinėje mokykloje laikų. Vienas pirmųjų mokytojų turėjo begalinį autoritetą, vaikai jį garbino vos ne kaip kokią dievybę. Kol nepamatė einančio į tualetą. Tada suprato, kad ir jis – žmogus. Bet ar rasi tu šiais laikais ką nors, netgi naivų kūdikį, kuris patikėtų, jog valdžios žmogus nevalgo ir nevaikšto į tupyklą?
Tiesa, turiu prisipažinti, kad dėl alaus bokalo tai ir aš ne kažkokių nuopelnų turiu. Trejus metus vaikščiojau pro alaus barą, stovintį vos ne po langais, ir neturėjau laiko užeiti. Neseniai tą klaidą ištaisiau, bet nelabai tinkamu laiku pataikiau, sekmadienio popietę, kai baras buvo apytuštis ir be žurnalistui galinčių praversti istorijų.
