Rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais muziejininkų iniciatyva skausmingai ir pagarbiai minimos 85-osios holokausto pradžios metinės Rokiškio krašte. Atminties renginių ciklas kviečia vietos bendruomenę, jaunimą ir visus neabejingus žmones prisiminti tragiškus istorijos puslapius bei pagerbti tūkstančių nužudytų žydų atminimą.
Rugpjūčio mėnesį atminties darbai prasidėjo nuo praktinių ir kultūrinių iniciatyvų. Dviračių žygio dalyviai rinkosi pagerbti Kavoliškio miškelyje sušaudytos talentingos jaunos poetės Matildos Olkinaitės atminimo, o su jos jautriu gyvenimo keliu bei kūrybiniu palikimu lankytojai galėjo išsamiau susipažinti muziejuje pristatytoje stendinėje parodoje. Buvo sutvarkyta memorialo vieta Velniaduobės miške, kurioje vėliau, rugpjūčio 16 dieną, įvyko Gyvosios atminties eisena, kurios metu pagerbtas daugiau nei 3 200 čia sušaudytų žydų tautybės žmonių atminimas.
Gyvas žmogiškumo liudijimas: po 85-erių metų muziejui perduotas atminties simbolis – žydaitės auskarėlis su Dovydo žvaigžde.
Gyvu žmoniškumo saugojimo pavyzdžiu Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dienos išvakarėse tapo reikšmingas ir jautrus muziejininkų susitikimas su Obelių miestelio gyventoja Alma Antonija Maželiene (Skvarnavičiūte). Tuo metu mergaitė neturėjo nė penkerių metukų, kai jos tėvai, vykdydami vokiečių okupacinės valdžios nurodymą iš laikino sulaikymo vietos Antanašės dvare, dviem savaitėm parsivežė darbams dvi paaugles žydaites. Karo komendanto įsakyme gyventojams buvo grasinama – jei nesistengs žydų sunkiai išnaudoti, bus griežtai baudžiami ir laikomi valstybės kenkėjais. Moteris iki šiol su siaubu prisimena, kokios mergaitės buvo skarmaluotos ir gyvių apsėstos. Per dvi savaites Skvarnavičių namuose jos atsigavo, puikiai sutarė su šeima ir tapo draugiškomis pagalbininkėmis. Tačiau darbuojantis darže viena iš jų pametė auskarėlį su Dovydo žvaigžde (Magen David) – tuomet jo rasti nepavyko. Kai atėjo laikas mergaites grąžinti, Almos tėvas jas visaip įkalbinėjo bėgti ir gelbėtis nuo žiauraus likimo, pakeliui veždamas net rodė saugias vietas pasislėpti. Tačiau paauglės nesutiko – jos norėjo lemtį pasitikti kartu su Antanašės dvare įkalintais tėvais. Egzekucijos dieną Skvarnavičių šeima slapta nuo kalnelio su siaubu stebėjo kraupius įvykius: moters atmintyje visam laikui išliko šaudymas, vaitojimai ir aimanos.
Netrukus po tragedijos Almos motina darže surado pamestąjį žydaitės auskarėlį. Jį, kaip skausmo ir atminties simbolį, Alma saugojo visą gyvenimą, o dabar, praėjus 85-eriems metams, atėjo laikas jį „paleisti“ ir perduoti saugoti muziejui. Pasakodama apie tuometinį gyvenimą, moteris pabrėžė gražius obeliečių santykius su žydų prekeiviais bei vietos gyventojų padorumą – kai varomi į egzekuciją žydai slapčia siūlė gyventojams pasiimti jų ryšulėlius, nė vienas obelietis svetimo gėrio nepaėmė.
Atminties ir pagarbos kelias memorialo Antanašėje link
Jubiliejinius žydų tragedijos atminties metus muziejininkai kviečia užbaigti rugsėjo 23-ąją – minint Lietuvos žydų genocido atminimo dieną. Labai prasminga, kad prie skaudžių istorinių kilometrų žygio jungiasi ir Obelių gimnazijos moksleiviai, krašto bendruomenė. Atminties kelio dalyviai susirinks ten, kur prie dviejų iškastų 15 ir 30 metrų ilgio tranšėjų paskutines siaubo akimirkas išgyveno per 1 660 Rokiškio krašto žydų. Ši tragiška vieta dar kartą primins ne tik praeities siaubą, bet ir nuolatinę pareigą saugoti žmogiškumą. Tik gyva atmintis ir tokie liudijimai kaip Almos istorija, gali tapti tvirtu tiltu tarp skaudžios praeities ir taikios ateities.
Laima SKARDŽIENĖ
