Įpareigoja teisės aktai
„Patikėkite – mes patys mielai auskarų savo gyvuliams nesegtume“, – sakė Elena Baronienė, su vyru Evaldu Pandėlio seniūnijoje valdanti mišrų galvijų ūkį. Lyg ir savaime suprantama, kad ženklinti gyvulius įpareigoja teisės aktai. Kaip sakė Elena, jų yra net keli. Tačiau yra gyvūnų mylėtojų, kurie įsitikinę teigia, kad tai – gyvulių kankinimas, ir rašo: girdi, pabandykite sau skylamušiu ausį prasimušti – paprasta, kai ne pačiam skauda.
„Gyvūnų mylėtojai“ nesigilina
Anot E. Baronienės, dalis „gyvūnų mylėtojų“ mato tik tai, ką nori matyti, ir nesigilina į esmę. „Tačiau ženklinimas, kanopų tvarkymas, nuraginimas nėra gyvūno kankinimas – tai atliekama dėl gyvūno sveikatos, gerovės arba todėl, kad to reikalauja teisės aktai. Auskarai yra privaloma kiekvieno galvijo identifikavimo priemonė pagal galiojančius teisės aktus. Tai užtikrina gyvulio atsekamumą nuo gimimo iki gyvenimo pabaigos, yra svarbu ligų kontrolei, gyvūnų judėjimo apskaitai, maisto saugai – visai sistemai“, – sakė Elena.
Kodėl du auskarai?
Savo gyvulius ūkininkai pažįsta ir be auskarų – pagal išvaizdą, spalvą, elgesį ir kitus požymius. Tačiau auskarai yra privalomi. Ir net du. „Jei auskaras iškrenta dėl nusidėvėjimo arba gyvulys jį nusiplėšia, privalome užsakyti naują ir įsegti pakartotinai. Atliekant ūkio patikrą ir vienoje ausyje neradus auskaro, tai laikoma pažeidimu“, – pasakojo E. Baronienė.
Abu auskarai perteikia tą pačią informaciją. Du jie segami tam, kad vieną pametus būtų išsaugotas gyvulio atsekamumas, o pagal likusįjį būtų galima atkurti prarastąjį.
Auskaras – kaip ir žmogui
Anot ūkininkų, auskarų segimas nėra nei malonus, nei laukiamas darbas. „Tai labiau vyriška pareiga?“ – teiravomės. „Mūsų ūkyje ši procedūra tampa komandiniu darbu. Dažniausiai vyras prilaiko veršelį, o aš segu auskarus. Stengiamės tai padaryti iškart po apsiveršiavimo – tada veršelis dar ramus, jį lengva prilaikyti, todėl šį darbą drąsiai gali atlikti ir moteris. Pats auskaro įsegimas tikrai nėra sudėtingas ir nereikalauja didelės fizinės jėgos. Tai trumpas veiksmas – panašiai kaip žmogui įsegamas auskaras: vienas tikslus judesys, ir viskas. Daug daugiau pastangų prireikia ne įsegti, o veršeliui prilaikyti. Kai jis jau paaugęs, sustiprėjęs ir labai judrus, jį saugiai nulaikyti būna gerokai sunkiau. Gyvūnas yra gyvūnas – natūralu, kad patekęs į neįprastą situaciją jis ginasi, muistosi ar spardosi ne todėl, kad jam labai skauda, o dėl instinkto. Tai nėra piktumas, tai – įgimta reakcija. Jau sustiprėjęs veršelis gali gana stipriai užgauti žmogų“, – pasakojo Elena.
Nepaneigia meilės gyvūnui
Būtent todėl auskarus stengiamasi įsegti kuo anksčiau – taip saugiau ir pačiam gyvūnui, ir žmogui. Anot ūkininkės, segant pakaitinius auskarus jau suaugusiam galvijui, darbo sudėtingumas gerokai išauga. Suaugęs galvijas yra labai stiprus, todėl tokiais atvejais svarbiausia užtikrinti saugų gyvulio fiksavimą, dirbti ramiai ir atsargiai. E. Baronienė neslepia: „Norėtųsi, kad prieš smerkiant ūkininką būtų pasidomėta, kodėl šios procedūros atliekamos ir kokią naudą jos duoda pačiam gyvūnui. Juk ir mums, žmonėms, kartais atliekamos procedūros, sukeliančios skausmą ir nemalonių pojūčių, bet tik tam, kad ateityje būtų geriau.“
Anot ūkininkės, kartais dalis žmonių pamiršta, kad gyvulininkystė žmoniją lydi nuo seno. Gyvuliai buvo auginami maistui – taip yra iki šiol. „Kiekvienas gali turėti savo nuomonę, tačiau ūkininką kaltinti gyvūnų kankinimu – tiesiog nedora. Mes kasdien rūpinamės savo gyvuliais ir darome viską, kad jie augtų sveiki, prižiūrėti. Kelios minutės privalomos procedūros tikrai nepaneigia visos meilės ir darbo, kurį įdedame“, – sakė E. Baronienė.
