Rokiškietės juvelyrės Dalios Varnaitės kūriniai puošia visą pasaulį – Amerikoje, Australijoje, Japonijoje. Nekalbant apie dešimtimis skaičiuojamas parodas: ji įvertinta ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniuose prestižiniuose konkursuose. Ne kartą – už darbus su gintaru. Tai vienas tų akmenų, kurie atvėrė menininkei vartus į pasaulį. Tiesa, Dalios žodžiais, juvelyrika Lietuvoje ir užsienyje – labai skirtinga: mums ne itin svarbūs deimantai ir karatai. Norėdama įgyvendinti menines ambicijas, Dalia kuria Lietuvoje. „Tegu išvažiuoja mano darbai, o pačiai gera čia. Gyvenamoji vieta nelemia kūrinio kokybės“, – sako kūrėja, jau keletą metų gyvenanti gimtajame Rokiškyje.
Sienos nesustabdys
Autorinė juvelyrika, anot pašnekovės, turi vertę ir užsienyje. „Jei Lietuvoje neturėčiau tiek daug užsakymų, būtų galima įsitvirtinti ir ten: geriems dalykams sienos nesvarbios“, – sako Dalia ir pasidalina prisiminimais apie vieną išskirtinį savo kūrinio eksportą į užsienį. Šaliai tuomet vadovavo Valdas Adamkus, ir Prezidentūra būtent jos kurtą prašmatnų koljė nupirko Lietuvoje viešėjusiai Japonijos imperatorienei Michiko. Meno galerija, su kuria Dalia bendradarbiauja, kuria Vyriausybės ir Prezidentūros užsakymu. Menininkė prisipažįsta, juvelyrika – prabangos dalykas. Vien įrankiai, ką jau kalbėti apie medžiagas, kurioms išleidžiama pusė uždarbio, šimtus ir tūkstančius kainuoja.
Išėjo į pasaulį
Vėliau Dalia atliko ir daugiau užsakymų Prezidentūrai. Bet grįžkime prie koljė imperatorienei, kuris tapo mažyte Lietuvos reprezentacija. Kuo jis išsiskyrė iš kitų darbų? Anot autorės, šis papuošalas, apie kurį rašė ir respublikinė spauda, – iš auksuoto sidabro ir gintaro. Pašnekovė mano, kad pasaulyje lietuviai juvelyrai gali tapti garsenybėmis kurdami gintaro, vadinamo Lietuvos auksu, dirbinius. Ir ją pačią „Gintaro galerijos-muziejaus“ savininkai Virginija ir Kazimieras Mizgiriai atrado privačioje įmonėje kuriančią gintaro stebuklus. Dalia buvo ką tik baigusi meninį metalo apdirbimą. Mizgiriai dailininkę tarsi „stumtelėjo į pasaulį“. Ji prisipažįsta, kad keliai pradėjo vertis tada, kai laimėjo galerijos organizuotą konkursą „Vienas gintaro gabalas“. Tuomet, prieš 11 metų, pirmoji vieta ir teko mažai žinomos dailininkės Dalios kompozicijai. Anot specialistų, autorei pavyko profesiniu požiūriu sudėtingas uždavinys: ji rado neapdirbtam gintarui giminingą metalą – galvonoplastinę vario dangą. Kūrinį menininkė pavadino „Nubunda žolė – kaip aušra, kaip naktį grumstą suaižo…“ Šiandien ji šypsosi: galbūt šitas „gabalas“ padėjo jai tapti žinoma, „išplaukti į pasaulį“, sulaukti užsakymų, įsitvirtinti ir dirbti savarankiškai.
Po šios parodos jos pelnytus diplomus, apdovanojimus, parodas galima vardyti ir vardyti… Pačiai autorei reikšmingas laureato vardas konkurse „Pirmasis tūkstantmečio papuošalas“, kurį rengė Lietuvos prabavimo rūmų Brangakmenių tyrimo laboratorija. Po šio konkurso Dalios kandidatūra buvo pateikta bendradarbiauti su Anglijos juvelyrų įmone „Jess James“, kuri siūlo geriausiems juvelyrams prekiauti savo parduotuvėse Londone.
Tarp išskirtinai stiprių
Tarp tų, kurie gavo tarptautinio gintaro konkurso “Alatyr 2009“ apdovanojimus, irgi yra Dalios pavardė. Trečiojoje gintaro bienalėje Kaliningrade dalyvavo menininkai iš septynių pasaulio šalių. Eksponuoti savo kūrinius buvo pakviesti tik penki su gintaru dirbantys lietuvių autoriai. Iš kelių šimtų darbų apdovanojimus pelnė septyni. Vienas jų – už menišką gintaro panaudojimą kūrinyje – atiteko pirmą kartą šiame konkurse dalyvavusiai rokiškietei. Tarptautiniame konkurse menininkė įvertinta už prašmatnų gintaro ir sidabro koljė, inkrustuotą auksu ir safyrais. Tema nebuvo ribojama – konkursui buvo galima pateikti ne tik papuošalus, bet ir kitokio pobūdžio kūrinius. Dalia prisipažino: netikėta buvo sužinoti, kad vienas diplomas skirtas būtent jai. Mat specialiai šiam konkursui nesiruošė, be to, jame dalyvavo išskirtinai stiprūs pasaulio – Lenkijos, Latvijos, Lietuvos, Vokietijos, Austrijos, Italijos, Japonijos – menininkai.
Kodėl Rusijoje?
Kodėl kas dvejus metus gintaro ar su juo susijusi paroda vyksta Rusijoje? Anot Dalios, Kaliningrade ir apskritai Rusijoje – labai gilios gintaro apdirbimo tradicijos. Pati medžiaga itin vertinama visame pasaulyje. Autorė irgi ją mėgsta, nors ši materija, kaip ji sakė, ne visiems pasiduoda. „Gintaras kaprizingas. Iš jo pridaryta labai daug kičo, todėl nėra lengva atsiriboti nuo stereotipinių pavyzdžių, nepateikti kaip plastmasės masiniam vartojimui, atskleisti jo subtilumą ir prabangą. Tai ne tik sunkiai žmogaus rankoms pasiduodanti, bet ir labai brangi medžiaga“, – teigė juvelyrė. Ji pastebi, jog gintaras meno kūriniuose noriai atgaivinamas.
Eksportavo į užsienį
Įdomu tai, kad rašinio herojė karjerą pradėjo privačioje Vilniaus įmonėje, kuri užsiima gintaro gaminių eksportu į užsienį. Tai ir buvo jos pažintis su Lietuvos auksu. Tiesa, menininkė greitai pajuto, kad, taip dirbdama, ji nerealizuoja savo kūrybinių ambicijų. Jai norėjosi kažko daugiau. Turėdama vos vieną privatų užsakymą dailininkė surizikavo individualiai kūrybai. Taip radosi šimtai įvairiausių papuošalų, puošiančių jos personalines parodas Rokiškyje ir žinomiausias Vilniaus bei užsienio šalių galerijas. Šios moters rankose kūriniai gimė iš įvairiausių medžiagų – nuo kiaušinio lukštų, jūros akmenėlių, lauko akmenų ir gintarų iki titano, ametistų, deimantų, safyrų, briliantų, aukso ir sidabro.
Šiandien jau garsi papuošalų kūrėjų pasaulyje D.Varnaitė pastebi, kad autorinė juvelyrika įvairiose pasaulio šalyse vis kitokia. Amerikoj darbas vertingas pagal deimantų vertę, karatų skaičių. Tuo tarpu Lietuvoje nugali meniški sprendimai, rankų darbo skleidžiama šiluma, mums akmenys ne taip svarbu. Lietuvių juvelyrikos mokykla, pašnekovės žodžiais, stipri. Pasaulinėje rinkoje ypač vertinami rankų darbo gintaro gaminiai. „Turbūt todėl Kaliningrade lietuviai ir laimi prizines vietas“, – svarsto menininkė. Jos žodžiais, pasaulyje juvelyrikos konkursų itin daug, yra ir galimybė juose dalyvauti, Dalia į juos kasmet kviečiama. Tokie renginiai reikalauja didžiulių investicijų: pigiomis medžiagomis juose nepasirodysi.
Rengiasi parodai
Nors Dalia šiuo metu gyvena ir kuria Rokiškyje, jos kūrybą dažniau galima pamatyti Vilniuje ar kituose Lietuvos miestuose, kur išsibarstę užsakovai. Menininkės sukurtus auskarus, seges, apyrankes, žiedus, koljė nešioja žinomos Lietuvos moterys – ir ekonomistės, ir aktorės. Neaplenkia dailininkės dirbtuvių ir vyrai. „Trumpiau tariant, tie, kurie yra reiklūs, ieško originalumo“, – savo klientus apibūdino juvelyrė. Autorei labai svarbu, kad ja pasitikėtų, ir geriausia, kai leisdami kurti papuošalą niekuo jos neįpareigoja ir leidžia improvizuoti, rasti žmogui tinkančius niuansus bei spalvas. Ypač įdomūs menininkės konceptualūs kūriniai, kuriuos gali išvysti teminėse parodose. Tarkim, Lietuvos identitetą ji perteikė panaudojusi gintarą ir stručio kiaušinį, o parodoje „Moters širdis“ eksponavo darbą, vaizduojantį „zeimeriu“ (diskiniu pjūklu) supjaustytą akmeninę moters širdį.
Ankstesnėse parodose Rokiškio dvare akis buvo galima ganyti tarp brangiųjų metalų, brangakmenių, jūros nugludintų akmenų ir kitokių medžiagų, inkrustuotų auksu, sidabru ir tapusių jautriais bei prabangiais kūriniais, kuriuose telpa galybė teigiamos energijos, gerų minčių ir šilumos. Jos rankose akmenys virsta augalų žiedais, pumpurais, žodžiais nenusakomomis kompozicijomis, perteikiančiomis žmogaus jausmus.
Perduodi nuotaikas
Šiandienos menininkai, ypač jauni, dirba daug. Jie nesėdi ir nelaukia mūzos. „Reikia kuo mažiau galvoti apie uždarbį, rečiau ieškoti įkvėpimo“, – įsitikinusi kūrėja. Jos teigimu, meno poreikis yra smarkiai išaugęs, o gerbiant klientą, domintis savo sritimi, naršant internete, mūza ateina nelaukiama. Be to, Dalios žodžiais, juvelyrikai reikia ne tik jėgos, nes metalas – ne plastilinas. Būtina ir dvasinė ramybė, kantrybė, taika su savimi, harmonija su pasauliu. „Juk su papuošalu perduodi savo nuotaikas“, – sakė dailininkė D.Varnaitė. Ji įsitikinusi: niekada nebus nupirktas papuošalas, pagamintas atsainiai, vien tik galvojant, kaip jį parduoti.
Reda Milaknienė
