– Kada pajutote meilę šokiui?
– Negalėčiau drąsiai teigti, jog tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Ironiška, tačiau kaip tik laikraštyje „Gimtasis Rokiškis“ mama pamatė skelbimą, kviečiantį į Rokiško choreografijos mokyklos mokinių atranką. Ji paklausė – ar nenorėčiau? Man, dar 5–6 metų vaikui, ši atranka pasirodė labai rimta, atsakinga ir visai „nekabino“. Kaip ir daugumai paauglių, buvo metas, kuomet ėjimas į pamokas, repeticijos ėmė ir nusibodo. Tačiau dėka tėvų, kurie nenorėjo, kad nuėjusi šitiek kelio, viską mesčiau, baigiau Rokiškio choreografijos mokyklą. Vėliau šokau mokyklą baigusių šokėjų grupėje. Ir tik kur kas vėliau šokis man tapo tikru tramplynu išsvajoto teatro link.
– Tad kur pasuko jūsų keliai pabaigus mokyklą? Norėjote tapti teatro aktore?
– Kaip jau minėjau, choreografijos mokykloje pamokos buvo privalomos, atranka pasirodė superoficiali, šokdama nejaučiau jokio malonumo, nesimėgavau tuo ir norėjau laisvės. Nuo mažų dienų jaučiau trauką teatrui, aktorystei. Pirmasis prisilietimas prie teatro, jeigu galima taip sakyti, buvo Rokiškio kultūros namuose. Ten „kultūros namų kompanija“ mane visai mažą pakviesdavo vaidinti įvairiuose kalėdiniuose pasirodymuose. Taip susipažinau su režisiere Neringa Daniene. Ir tik vėliau nedideli pasirodymai išaugo į rokiškėnams gerai žinomas Senųjų metų palydas, miuziklus. Tai buvo mano pirmieji prisilietimai prie teatro, pirmosios užuomazgos – ir man patiko! Taip pat lankiau dramos būrelį ir pas choreografą Mantą Svirskį.
Iki kaulų smegenų buvau humanitarė, tad studijuoti nusprendžiau specialybę, kurioje prireiktų kūrybinio mąstymo ir nebūtų nuobodu. Įstojau į reklamos vadybą, ir neatsitiktinai. Žinojau, kad noriu būti teatre, tačiau stojant į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją tuo metu buvo privalomas dainavimas. Supratau, kad su dainavimu dingo ir mano viltys ten įstoti. Paradoksalu, tačiau šiuo metu dirbu ne tik šokių mokytoja ir vaidinu, bet esu dėstytoja Lietuvos edukologijos universitete ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
– Ar nesigailite metų, praleistų studijuojant reklamos vadybą?
– Iš pirmo žvilgsnio teatras, šokių studija ir reklamos vadyba gali pasirodyti visai nesusiję tarpusavyje. Tačiau toli gražu! Studijos man be galo praverčia ir dabar, kuomet reikia rūpintis su marketingu, vadyba susijusiais dalykais. Tam esu aš. Be to, studijų metais jau turėjau subūrusi šokėjų grupę, su kuria pasirodydavome įvairiuose renginiuose ir dar užsidirbdavome. Mano, kaip reklamos vadybininkės, baigiamasis darbas ir buvo sukurti reklaminę kampaniją šokių trupei. Tad viskas buvo susiję – rašiau diplominį darbą savo šokių trupei. Įgytos žinios praverčia ir dabar. Ką išmoksi – ant pečių nenešiosi. Tačiau pritariu tai nuomonei, kad baigus mokyklą, nežinantiems, dvejojantiems abiturientams reikėtų pailsėti, pakeliauti, padirbėti, o ne pulti studijuoti bet ką. Nereikia gailėtis prabėgsiančių metų, nes jie atneša kitokią patirtį, brandą ir supratimą, ko iš tikrųjų gyvenime nori.
– Buvo laikas, kai šokį apleidote. Kada jis grįžo į jūsų gyvenimą?
– Baigusi studijas supratau, kad turiu kažkokiu būdu eiti teatro link. Jeigu teatras neatėjo pas Airidą, Airida ateis pas jį. Internete susiradau šokių studiją, kuri ieškojo mokytojos. Nors toje srityje patirties neturėjau, tik pagrindus, tačiau pasitikėjimo savimi netrūko. Iš tikrųjų, kaip dabar atsimenu buvusios choreografijos mokyklos mokytojos Snieguolės Skardžiuvienės žodžius, kai ji tikėjosi, jog bent vienas iš mūsų, šokėjų, pasirinks šokio pedagogo darbą ir mokys kitus. Tuo metu mes galvojome – tik ne pedagogo darbas. Kokia beprotybė! Tačiau niekada gyvenime nesakyk niekada. Dabar aš tą patį kalbu savo mokiniams.
– Pasirinkai gatvės šokius, kurie nebuvo labai populiarūs…
– Gatvės šokiai tuo metu ėmė populiarėti. Tačiau aš dar nežinojau, kad jie turi savo stilius. Kad ir kaip banaliai skambėtų, tačiau atmintyje išlikęs filmas „Honey” – mergina, kuri turėjo svajonę atidaryti savo šokių mokyklą. Ir jai pavyko. Pamačiusi jį – pamačiau save. Pradėjusi šokti supratau, kad reikia mokytis ir tobulėti toliau… Tik kur? Viskas vyko „kopijavimo būdu” žiūrint parsisiųstus video. Labiausiai sužavėjo Paryžiuje vykstantis renginys „Juste debout”. Tai aukščiausio lygio ir meistriškumo šokių kovos. Ne tai, ką mes įpratę matyti populiariuosiuose filmuose apie šokius, o tikra dokumentika. Ir šios šokių kovos Prancūzijos sostinėje buvo kertinis lūžis – pradėjau ne kopijuoti, tačiau kurti ir atrasti kažką savito. Be abejo, su tuometine komanda nusprendėme žūtbūt dalyvauti „Juste debout” renginyje ir tuo pačiu Paryžiuje užsirašėme į privačias pamokas. Norėjosi mokytis iš pačių geriausių.
– Rokiškėnai jus atsimena iš televizijos projektų. Kokie tai projektai ir kaip jie prisidėjo prie to, kuo gyvenate šiandien?
– Pirmasis – TV3 projektas „Tu gali šokti”. Jame su vyru dalyvavome atskirai. Kiekviena patirtis yra naudinga ir dalyvavimas prisidėjo prie mūsų žinomumo. Antrajame – LRT projekte „Šok!” – jau varžėmės kartu su Laurynu ir norėjome bei turėjome tikslą laimėti. Tai buvo savotiška „Low Air” reklama ir tuo pačiu laimėtus pinigus nusprendėme investuoti į savo šokių studijos atidarymą. Buvo sunku dirbti per kelias šokių studijas, tad vis drąsiau puoselėjome viltis įkurti nuosavą mokyklą. Ir pagaliau įdėto darbo ir didelio noro dėka mūsų svajonė išsipildė – „Low Air” šokių mokykla, esanti visai šalia Nacionalinio dramos teatro, gyvuoja jau 4-ąjį sezoną.
– Urbanistinio šokio teatras „Low Air” – kas tai?
„Low Air“ reikšmę galima rasti kažkur tarp nuolatinio paradokso (tarsi oras būtų žemas) ir nuolatinio troškulio patirti ir suprasti realybę (tarsi oro būtų maža). Pirmasis atspirties taškas mus verčia išgyventi neatitikimus, kvestionuoti normas ir mąstymo būdus. Antrasis – visuomet jausti kūrybinį troškulį, atsiduoti paieškoms ir tuo pačiu suprasti, kad esame tik laimingos amžino kūrybinio ieškojimo dalelės. Geriausia pamatyti, suprasti bei pajusti.
– Koks buvo pirmasis jūsų spektaklis?
– „Feel link“ – pirmasis šokio spektaklis, kurį šiemet Kanuose rodėme jau rekordinį, 65-ąjį kartą. Jis gana „saldus“, tačiau tikras, apie dviejų žmonių santykius. Tuomet kūrėme kaip jaunieji menininkai ir spektaklį prodiusavo „Menų spaustuvė“. Vieniems šis spektaklis – mūsų pažinties, meilės istorija. Tačiau jis apskritai apie du žmones, jų jausmus ir išgyvenimus.
Tikriausiai nerasi tokių kolektyvų, kurie nėra statę spektaklio pagal Igorį Stravinskį. Ne išimtis ir „Low Air“. „Šventasis pavasaris“ – vienas iš sudėtingesnių kūrinių ir tikriausiai vienintelė I. Stravinskio kūrinio urbanistinė šokio versija.
– Ar reaguojate į kritiką?
– „Feel link“ buvo sutiktas kontroversiškai. Manau, kad objektyvi kritika yra gerai. Svarbiausia, kad ji būtų teisinga. Ją gali rašyti tik gerai išprusęs žmogus, tikras eruditas. Nėra skaudu, kai tavo darbą kritikuoja savo srities profesionalas. Iš to galime tik pasimokyti, užaugti ir tai yra sveikintina. Visada skaitydavau jau anapilin išėjusios šokio kritikės Vitos Mazuraitės darbus ir stebėdavausi, kiek daug tiesos juose.
– Buvote nominuoti bei esate laimėję „Auksinį scenos kryžių“. Koks jausmas gauti aukščiausią Lietuvoje teatro apdovanojimą?
Kai pirmą kartą buvo nominuotas pirmasis mūsų spektaklis „Feel link“ – nežinojome, kur patekome. Šiandien turime du „Auksinius scenos kryžius“. Pirmąjį 2013 m. gavome už geriausią metų choreografiją šokio ir dramos spektaklyje „Kelionė namo“. Jį esame atvežę ir į Rokiškį. Pernai šį apdovanojimą gavome už geriausią metų šokio darbą – vizualaus šokio spektaklį „Žaidimas baigtas“.
Taip pat esame laimėję „Boriso Dauguviečio auskarą“. Tai premija už sėkmingas naujų sceninės išraiškos formų paieškas jungiant šokį ir teatrą spektakliuose bei Lietuvos šiuolaikinio šokio veidą keičiančią pedagoginę veiklą, įteikiama Tarptautinę teatro dieną – kovo 27-ąją.
– Ar dažnai tenka išvykti gastrolių į užsienį?
– Visai neseniai grįžome iš Pietų Prancūzijos. Tikrai nemažai spektaklių rodome užsienio šalyse, dalyvaujame įvairiuose festivaliuose. Yra tekę pabuvoti Izraelyje – šiuolaikinio šokio mekoje. Planuojame su naujausiais spektakliais pasirodyti Ukrainoje ir Armėnijoje. Jau netrukus keliausime į Olandijoje vyksiantį festivalį. Lagaminai visuomet sukrauti…
– Koks teatras yra šiandien?
– Vis labiau pastebima tendencija, kad teatras kolaboruojasi – tiek režisieriai, tiek aktoriai. Šiuolaikiniai spektakliai gali vykti tiek į muzikos, tiek į šokio, tiek į teatro festivalius. Muzika, šokis ir teatras – trys dėmenys, kurie vienas kitą papildo. Mes, choreografai, šokėjų vaidmenims ieškome aktorių, nes jie šokio judesius atlieka natūraliai, savotiškai, nenušlifuoja iki menkiausių detalių. Tai žavi. O aktoriais tampa šokėjai. Viskas tarpusavyje persipina.
– Ar pradėti šokti niekada nevėlu?
– Pasitaiko atvejų, kai tėveliai atveda vos dvejų metukų sulaukusius vaikučius ir įrodinėja, kad jie jau puikiai moka šokti breiką. Tačiau mūsų studijoje priimami vaikai nuo septynerių metų. Pasitaiko ir jaunesnių talentingų vaikų, bet nereikėtų jų spausti. Darbas su mažais vaikais reikalauja specifinių žinių, mokoma per įvairius žaidimus.
Šokti – niekada nevėlu. Lietuvoje žmonės yra nedrąsūs, nepasitiki savo jėgomis. Daug keliaujame, esame lankęsi įvairiuose festivaliuose, kur susirenka vyresnių žmonių kolektyvai, nė kiek nenusileidžiantys jaunimui. Yra tokių šokėjų, kurie savo karjerą pradėjo perkopę 20-metį ir pasiekė karjeros aukštumų. Tad šokti gali ne tik jauni, bet ir vyresnio amžiaus žmonės. Šokiai pas mus suprantami siaurąja šio žodžio prasme, tačiau tai būdas aktyviai praleisti laisvalaikį ir atsipalaiduoti po darbų, pamiršti rūpesčius ir pasikrauti energijos visai dienai. Tai geros nuotaikos užtaisas. Pamirškime kuklumą ir išdrįskime šokti!
– Koks naujausias jūsų darbas?
Visus kviečiame atvykti pasižiūrėti naujausio mūsų spektaklio – „Žaidimas baigtas”. Jame į viską stengiamasi žiūrėti per siurrealizmo prizmę – tarp magijos, sapno ir tikrovės.
Jį statė patys geriausi savo srities profesionalai. Neabejingiems teatrui ir gyvai muzikai – tai puikus pasirinkimas. Visą informaciją apie vyksiančius pasirodymus galite rasti pagaliau dienos šviesą išvydusioje „Low Air” internetinėje svetainėje www.lowair.lt.
– Nepamirštate ir Rokiškio. Dalyvaujate vietiniuose projektuose. Jaučiate nostalgiją gimtinei?
– Be abejo, bendrauju ir su kūrėjais iš Rokiškio, esu dalyvavusi jų rengiamuose projektuose. Manau, kad Rokiškio miestas būtų puiki vieta menininkams kurti ir vėliau pristatyti savo darbus kitose šalyse. Čia puiki gamta, dvelkia ramybe. Esame dalyvavę rezidentūros projekte Utenos rajone. Mėnesį laiko visi kartu dirbome su atvykusiais menininkais iš Islandijos. Niekada iki tol nebūčiau pagalvojusi, kad ir kaime galima sukurti kokybišką produktą bei jį parodyti Islandijoje.
Visai kitokia atmosfera buvo viešint ir dirbant Nicoje – ten norėjosi kuo daugiau pamatyti, apžiūrėti, tad dirbti buvo be galo sunku. Manyčiau, kad ateityje rezidentūros projektus būtų galima įgyvendinti ir Rokiškyje.
Rokiškis – geriausia vieta poilsiui. Galbūt ir dėl to, kad čia yra tavo namai ir šeima.
– Didžiausios svajonės jau išsipildė. Apie ką svajojate šiuo metu?
– 2019 m. Rokiškis taps Kultūros sostine. Turiu svajonę gauti pakvietimą rokiškėnams parodyti naujausius savo darbus.
Projektą iš dalies remia
