Ilgus metus kinomanų Meka buvę kino teatrai mažuose miestuose numirė ir tik prieš keletą metų ėmė atgimti didmiesčiuose. Internetas, vaizdo grotuvai įgalino žmogų filmus žiūrėti namuose. Įdomu, kodėl pasigėrėti paveikslais einame į galerijas, o kino menu tenkinamės namie? Rokiškis jau keleri metai nebeturi kino teatro salės.
Kino mirtis
Daugelis dar prisimena spragėsiais kvepiantį Rokiškio kino teatrą. Ne visi pamiršo ir eiles prie bilietų kasų. O ką jau kalbėti apie vietos paskutinėje eilėje svarbą? Ypač pirmojo pasimatymo proga. Sovietmečiu kino teatras mūsų mieste buvo tarsi gaivaus oro gurkšnis, galimybė susipažinti su kitomis kultūromis, idėjomis. Kaip „Gimtajam Rokiškiui“ pasakojo muziejininkas Valius Kazlauskas, anų laikų žmonių galimybės buvo kur kas labiau ribotos nei dabar. Pamatyti filmą kai kam būdavo didžiausia pramoga. „Pamenu, matydavau pilną salę vaikų, nusipirkusių bilietus į „Zitą ir Gitą“. Žinoma, salėn rinkdavosi ne tik vaikai. Rokiškio kino teatras skaičiuodavo daugybę lankytojų“, – prisiminimais dalijosi p. Kazlauskas.
Keičiantis laikams keitėsi ir žiūrovas. Jis tapo įnoringesnis, o galimybių atsirado daugiau. Žiūrovą paviliojo internetas, DVD. Kino teatras po truputį, tačiau nesustabdomai nyko. Buvo bandymų jį atgaivinti: paskirtos naujos patalpos, įranga. Tačiau žmonių minios retėjo, kol atėjo laikas, kai filmą bežiūrėdavo vienas ar keletas žmonių. „Sovietmečiu kino teatras atitikdavo visuomenės poreikius, net buvo tapęs pasirinkimo galimybių viršūne. O šiuolaikinis žmogus, o ir nūdienos kinas jau kitokie: pasirinkimų daug, repertuaras platus. Be to, internetu galima atsisiųsti ir tuos pačius, nostalgiją keliančius anų dienų filmus. Rokiškyje kinas mirė natūralia mirtimi“, – mintimis dalijosi V. Kazlauskas.
Daugiau šeštadienio GR
Agnė Raščiūtė
