Apie tai, kas daug ir mažai

Žmogui niekada nebūna per daug. Norime daug laimės, daug pinigų, daug draugų ir dar daug visko. Tik yra viena problema: kaip rasti to „daug“ matą – kuo jį pasverti ar pamatuoti? Visai neseniai Vokietijoje per radiją paskelbė pokalbių temą – „Dešimt eurų – tai daug ar mažai?“ Atsakymų buvo įvairių, bet dauguma manė, kad tai maža suma.

O mums – daug ar mažai? Kai kišenėje švilpia vėjas, rasti 10 eurų, netyčia užkritusių kokiam piniginės kamputyje, – didelė laimė. Tačiau jeigu turėdami tūkstantį pamesite dešimtinę, kažin ar pastebėsite.

Neseniai nuskambėjo pasiūlymas Kalėdų proga pensininkams skirti po 100 eurų vienkartinę išmoką. Iš karto buvo aišku, kad tai utopija, tačiau, ar atkreipėte dėmesį, kaip ją priėmė žmonės. Vieni iš karto pradėjo aimanuoti, kad tai per maža suma ir jos viskam neužteks, kiti ėmė galvoti, kur tokią sumą dėti. Taigi dar meška po mišką laksto, o jau kailį dalinamės ir aimanuojame, kad per mažai teks.

Matyt, taip jau pasaulis surėdytas, kad maži dalykai staiga didžiais tampa, kai jų pasigendame, netenkame. Dar nespėjo užgęsti Vėlinių žvakelės ant artimųjų kapų. Ar kada susimąstėme, kaip su jais bendravome, kai buvo gyvi? Gal tiesiog nebuvo laiko paklausti, kaip sekasi, ar ką skauda, nuoširdžiai pasakyti „ačiū“. Tik netekties valandą suprantame, kad viskas, pabaiga – artimasis niekada neišgirs nepasakytų žodžių. O juk galėjome, reikėjo tiek nedaug – surasti truputėlį laiko. Gal todėl tą bendravimo trūkumą dažnas bando atpirkti neįprastais paminklais, gražiais gėlių žiedais, jūra žvakučių ant kapo. Bet ar tikrai to reikia dabar, jeigu nebuvo meilės ir ryšio esant gyvam? Matyt, taip nuraminame sąžinę ir skubame toliau.

Ir dar apie tą sąžinės kirminą. Po truputį įsibėgėja įvairios labdaros akcijos. Neseniai viena televizija kvietė aukoti tolimojoje Afrikoje gyvenantiems vaikams. Ten net keliasdešimt euro centų gali išgelbėti mažylio gyvybę – tiek kainuoja pakelis specialios košės, kuria maitinamas kūdikis gali išgyventi. Matydamas sukrečiančius vaizdus ne vienas nusiunčiame SMS, kuri virsta parama. Tik ar visuomet reikia sukrečiančių istorijų, bado iškankintų žmonių veidų, kad taptume dosnesni? Skundžiamės, kad sunku gyventi, kad trūksta pinigų, o jeigu taip savaitėlę ten, į Afriką? Ko gero, sugrįžę į namus kitaip vertintume duonos skonį ir neaimanuotume dėl per mažo gauto labdaros paketo, negražios kruopų spalvos. Čia ir ten labdara suvokiama kitaip. Mes nežinome dulkių skonio, o Afrikos vaikai jas valgo… Beje, ten badas ir skurdas savižudybių neskatina, o mes rėkiame, kad žudomės dėl blogo gyvenimo. Vadinasi, ten, kur nepritekliai, laimingesni žmonės gyvena. Pulkelis vaikų nesitraukia nuo mamos, nes ji – jų mama, jų maitintoja, guodėja, ramstis. Pas mus labai dažnai – ypač paauglio akyse – mama nesusipratėlė, nemokša, trukdanti jam laisvai gyventi. Gal todėl paskui ir pasekmės būna liūdnos: vaikai sau, tėvai sau. Gaila, bet tiesa tokia: skurdas meilę daugina, o prabanga ją naikina.

Pamenu, vaikystėje gautą saldainį dalinome į keturias dalis: sesei, mamai, tėčiui ir sau. Ne todėl, kad skurdžiai gyvenome, o todėl, kad taip mokė – visiems po truputį ir po lygiai. Oi, koks jis skanus buvo, tas mažas gabalėlis atrodė labai skalsus. Nežinau, ar dabar dar daug vaikų, gavusių saldainį, padalina po trupinėlį artimiesiems. Juk tame mažame gabalėlyje tiek daug visko telpa: meilės, supratingumo, atjautos, noro dalintis, padėti, dėkingumo.

Labai patiko vieno atokiai šiaurėje gyvenančio suomio, sutikto kelionėje, pasakyti žodžiai, kad dažnai šalta būna ne tiems, kurie gyvena šiaurėje, o tiems, kurie persikaitina saulėje.

Taigi, prasidėjus ilgiems vakarams ir darganoms, užkurkime ne tik židinius savo namuose, bet ir pasidalinkime su artimaisiais po mažą gabalėlį gerumo – namuose tikrai bus jaukiau ir šilčiau.