– Ką manote apie strategiją? Ar realus toks pienininkystės sektoriaus pakilimas?
– Strategijoje viskas labai neblogai išdėstyta, bet vienas iš pagrindinių dalykų yra kainodara, kuri nesibaigiančių diskusijų objektu. Didinti pieno kiekį, neįsivaizduojant, kokia bus jo kaina ir nuo ko ji priklausys, ūkininkai nesiryš. Aišku, numatyti kainų ir jų svyravimų neįmanoma, bet galima į tuos svyravimus atsižvelgti sąžiningai arba nesąžiningai.
Esminis dalykas – ūkininkai nori sąžiningos, nebūtinai kažkokios didelės ar išskirtinės, kainos.
– Iš kur ir kodėl Lietuvoje kilo pienininkystės plėtros iniciatyva? Juk Europoje vyksta atvirkštinis procesas, o ir Lietuvoje pienininkystės ūkiai buvo skatinami pereiti prie mėsinės gyvulininkystės ar imtis kitos veiklos?
– Ši iniciatyva kilo iš Lietuvos pieno perdirbėjų, kurie turi didesnius gamybinius pajėgumus ir gali perdirbti daugiau pieno negu dabar, nes žaliavos Lietuvoje trūksta – šiuo metu perdirbėjai apie 25 proc., arba 340 tūkst. t, pieno atsiveža iš Latvijos ir Estijos. Perdirbėjai teigia, kad, išnaudojant visus gamybos pajėgumus, mažėtų pieno perdirbimo savikaina.
(Daugiau – ketvirtadienio „Gimtajame…“)
