Visada taip… Kuris nepatinka – tas nedorėlis. Gal bebrai (ne tie, kurie į Seimą nepateko), darbščiausi gamtos gyviai, privalėjo mūsų atsiklausti, ar galima tą medį graužti? Vandens telkinys – jų namai. Jei medžio negraužtų, nuolat augantys jų dantys (priešingai, nei žmogaus), į nasrus netilptų. Statybininkais vadinami bebrai jau anksčiau siuntė signalų iš dvaro tvenkinių. Nesaugojom. Tad patys graužkim nagučius… Bebrų tema feisbuke karštai aptarinėta. Nepraleido progos pasisakyti ir rajono meras. Nusistebėjęs, kad biudžetininkai darbo metu „dirba“ feisbuke. Ir gavo atgal… Pats komentarą rašė darbo metu. Beje, rajono galvą viešoje darbotvarkėje sunku besugaudyti. Atsiverti savivaldybės svetainės vadovo darbotvarkės puslapį, jame – įrašai nuo liepos 27 d. Kas turės kantrybės ieškoti spalio pabaigos? O ir pagrindinis darbo įrašas – rytinis pasitarimas…
Bet ne bebrai pagrindinis Lietuvos gyvenimo įvykis. Neskaitant drastiškai augančio covido, šių dienų „vinis“ – sekmadienį pasibaigę Seimo rinkimai. Neišrinktieji kaip žemę pardavę. Teks gabentis mantą iš Seimo viešbučio į namus. Ir vyriausybės celėse lagamininės nuotaikos. Laikas leistis iš „valstiečių“ valdžios olimpo…
Po ketverių metų Seime lagaminą namo teks pakuotis ir save rinkimuose išsikėlusiam rokiškėnui Raimundui Martinėliui. Nors savo pergale, kaip pats sakė, buvo užtikrintas. Iš 50 Sėlos rytinės apygardos apylinkių jį Seime matyti norėjo vos 8-ių rinkėjai. Vidmantas Kanopa kadenciją baigiantį parlamentarą įveikė daugiau nei 1300 balsų persvara. Nors prognozuota, jog kova vyks apylygė. Rokiškio socialdemokratai save išsikėlusiam atsirevanšavo. Už 2016 m. Seimo rinkimus. Tada vienmandatės pakartotiniame ture susigrūmė R. Martinėlis ir socdemų kandidatas Vytautas Saulis. Pergalė buvo R. Martinėlio rankose, daugiau nei 2700 balsų skirtumu.
Šiuose rinkimuose R. Martinėlis, aktyviai palaikytas net dviejų rajonų merų (mūsų Ramūno Godeliausko ir kupiškėno Dainiaus Bardausko), dalies seniūnų ir konservatorių partijos. Jų remiamas kandidatas galėjo naudotis ir dviejų savivaldybių administraciniais resursais. Viltis laimėti buvo didelė – pirmajame ture Sėlos rytinėje didžiausią palaikymą gavo konservatorių partija. Argi ne niekšeliai tie rinkėjai, kad pergalė iš jo rankų išslydo?! Konservatorių viršūnėlės sostinėje dabar turėtų graužti nagučius.
Po sekmadienio rinkimų pasigirdo įvairiausių „teorijų“. Bet po mūšio ginklais nebemosuojama. Kai iš 50-ies apylinkių net 42-iejų rinkėjai pasirinko V. Kanopą, kaip sakoma, ir kvailam aišku. Miestelėnai šmaikštavo, jog tai – Dievo pirštas. Esą buvo duotas ženklas – per ant „Rokiškio sūrio“ pastato kelias savaites į mus žvelgusius tris kandidatus (plakatus)… Akylieji suskaičiavo: R. Martinėlis nuo sienos nukrito 5 kartus, V. Kanopa – vieną, o vidury kybojęs „valstietis“ Jonas Jarutis nekrito. Bet kad jau buvo pakabintas žemiau, tai ir rinkėjų „nukabintas“ į trečią poziciją. Be galimybės kautis dėl vienmandatės mandato. (Į Seimą jis antrai kadencijai pateko partijos sąrašu).
Kaip lapai pasaulyje krenta žmonės nuo covido… Ir Lietuvoje. Bet pas mus iš paskutiniųjų atidėlioti suvaržymai. Kad žmonės eitų balsuoti, kad verslas, sportas nepyktų. „Valstiečių“ valdžia nedrįso uždrausti net masinių sirgalių susibūrimų „Žalgirio“, „Ryto“ varžybose. Ką ten krepšinis (antroji lietuvio religija, kuriai pakenkęs būsi niekšelis)! Taigi tebevyksta renginėliai visur. Tarsi to viruso ir nebūtų. Kultūrinamės ir mes, Rokiškyje. Kaimo ir miesto bibliotekose, dvare, kultūrcentryje. Kviečia į kelių rajonų tautodailės darbų, rudens gėrybių parodas, pasikalbėjimus ir kitokius -ėjimus…Tebesunkiamas „vaškas“ iš meilės poetui Širviui. Nuo rugpjūčio Jis tebetąsomas po „edukaciniai menines pievas“: vaidina, skaito, rašo, groja, dainuoja… Dar pieš. Širvio beržus. Daug kas vyksta be žiūrovų (svarbiausia – pinigus įsisavint). Sugriežtino… Nuo penktadienio viduje – ne daugiau 300 žiūrovų. Per du metrus kiekvienas. Lauke – 400. Duonos turim, DUOKIT ŽAIDIMŲ!
Sąmoningi neina ir neis. Saugosi. Ir kitus saugo. Eidamas piešti, muzikuoti, sportuoti negalvoji apie, neduokdie, mirtį. Tai kiti. Kažkas ir kažkur serga… Kažkas, „turėjęs gretutinių ligų“, mirė, kažkas po deguonies kauke galuojasi. Tas covidas kaip mistika… Kol giltinė nepabarbena į langą.
Šį ilgąjį savaitgalį būsime ten, kur gyvenimas su mirtimi susilieja. Jausimės pranašesni… Plačiai pravėrę pinigines tempsime didelius vazonus chrizantemų, maišelius kelias paras degančių žvakių. Brangių. Negi gaila brangiems žmonėms? Ne niekšeliai juk esam.
Išėjusiems nereikia iš mūsų nieko. Nebent kuklios Vėlinių žvakės. Ir maldos. Ją, prašo kunigai, reikia kalbėt ir už gyvuosius. Kad šviestume gyvendami, ne po mirties…
Ramių mirusiųjų pagerbimo dienų.
Patiko