Apie turizmo „Oskarus“, indiškas skardines ir Rokiškio veidą

Nesipūsdami ir nesigirdami mūsų artimi kaimynai Biržai ėmė ir nuskynė lietuvišką turizmo „Oskarą“. Tapo sėkmingiausia praėjusių metų turizmo vietove. Ar tam reikėjo daugybės projektų ir milijonų? Nieko panašaus, užteko keleto gerų idėjų, pataikiusių į šiuolaikiškų turizmo tendencijų dešimtuką. Kad ir Kirkilų bokšto, tapusio lankomiausiu rajono objektu ir tikra apžvalgos bokštų žvaigžde. Privačios idėjos –basų kojų EKOtakas Drąseikių kaime, gastronominės edukacijos Biržų pilies restorane su kunigaikštiškomis vaišėmis. Aišku, pilis, gerai sutvarkyta infrastruktūra, Karvės ola…

Ir Biržų stendą lankytojai neseniai pasibaigusioje turizmo parodoje Vilniuje įvertino aukštesniais balais nei mūsiškį. Begėdžiai tie lankytojai. Ir visur nacionalinėj žiniasklaidoj Biržai nuskambėjo. Nors būtent mes važiavom prisistatyti kaip Lietuvos kultūros sostinė. Bet apie Rokiškį – nė žodžio. Na, bet galima guostis tuo, kad tikrai nesivilkom uodegoj – prasčiau lankytojai vertino net Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos, Palangos, Neringos stendus. Ir prisistatė Rokiškis parodoje tikrai neblogai. Sako, asmeninis tyrimas rodo, kad dauguma žino, jog esam kultūros sostine. Tik mano asmeninis tyrimas rodo, kad apie liūdnai pagarsėjusias indiškas skardines žino ne dauguma, o visi – apie tai nenutylėjo nė vienas nacionalinis žiniasklaidos kanalas.

Tik pavydėti kaimynams nėra ko. Juk Rokiškiui turistų ir nereikia. Čia pramoninis miestas ir nėra ko visiems čia landžioti. Nebent būtumėte žydas. Neironizuoju. Toks Rokiškio veidas tikrai ne iš piršto laužtas. Tokia Rokiškio mero vizija – pramoninis miestas ir siekis atkurti stiprią verslią žydų bendruomenę. Dar prieš pora metų tokį miesto veidą pats meras man nupiešė, užklausęs, ar neturiu žydiško kraujo ir pažįstamų žydų, nes būtent jų buvo karštligiškai ieškoma. Manau, tokia mero vizija remiasi miesto istorija, nes iš tiesų XIX a. pab. – XX a. pr. Rokiškis buvo verslus ir aktyvus, net 80 proc. gyventojų čia vertėsi prekyba ir amatais. O ir žydų bendruomenė buvo stipri. Bet ar įmanoma dirbtinai grįžti atgal? Nebent pretenduotume tapti antromis Rumšiškėmis, tik ne senąjį lietuvišką sodžių eksponuojančiomis, o istorinį prekybinį, tikrai verslų miestelį. Va, tuomet tikrai turistų neatsigintume.

Jeigu rimtai, niekaip nesuprantu, kokį Rokiškį kas čia kuria. Juk svarbiausia – turinys, kuris vėliau virstų prekės ženklu ar miesto veidu, ar įvaizdžiu, nors ir kaip nemėgstu pastarojo žodžio. Tai kas tas Rokiškio turinys – pramonė? Brrr… kokia nepatraukli turizmui etiketė. O ir naujos pramonės čia seniausiai nebeatsiranda, laimė, yra „Rokiškio sūris“, dar keli stambūs, sėkmingi ir Rokiškį garsinantys verslai, kurie gal net truputį iš patriotizmo kitur nepersikelia. O štai smulkiajam verslui vystytis sunkiau – jam reikalinga ne simbolinė savivaldybės parama (nors ir ji gerai), bet didesni žmonių srautai. O iš kur jie bus, jeigu turizmas nebus skatinamas?

Ach, taip, turime gražiąją bažnyčią, dvarą. Tegul tik važiuoja turistai. Bus ką pamatyti. Na, pora valandų – ir viskas. Sako, kad net užkąsti tokie turistai ne visuomet lieka. O kas dar? Ilzenbergas, Gačionys? O taip, bet tai privačios iniciatyvos, sukūrusios gerą turinį ir puikius viešuosius ryšius. Tiesa, dar Salų dvaras, tikrai nuostabi vieta, tik neišnaudota tinkamai. Ir tokių neišnaudotų, neįveiklintų vietų mūsų krašte apstu. Labai tinkamų šiuolaikiniam turizmui, kurio tendencijos gerokai pasikeitusios.

Vis mažiau kam įdomu būti vien tik stebėtoju. Dabar, kaip žinia, ima vyrauti potyrių turizmas, žmonės ieško įvairių patirčių ir nuotykių, murkdosi pelkėse, leidžiasi į ilgiausius žygius pėsčiomis, dviračiais ir pan., nori pagyventi partizanų žieminėse, patys nori tapyti, puodus žiesti, duoną kepti ir nesibodi įvairių netikėtumų.

Šiemet siūlome kultūrines atostogas Rokiškyje. Pati idėja gera, bet turinys? Įprasti renginiai, tik papuošti kultūros sostinės veidu. Ar daug kas iš kultūros pertekusių didmiesčių važiuos čia žiūrėti kad ir teatro? Ar parodos? Bet gal sudalyvauti spektaklio kūrime ir patys vaidinti susigundytų. Arba sudalyvauti plenere, pavyzdžiui, langinių tapymo ar šepkiškų paukštukų drožybos. Ir praleistų Rokiškyje ne porą valandų, o visą savaitgalį ar ilgiau – tikras atostogas.

Gaila, bet rajonas turizmui neįveiklintas. Ir joks gidų desantas, net aukščiausio lygio, jokie turizmo specialistai ar turizmo objektai čia nepadės, kol nebus pasiūlyta turistams veiklos, pažintinių, EKO- ar įvairių potyrių takų ir programų. Yra tikrai įdomių vietų, unikalių pelkių, o EKOturizmui turime tikrą perlą – Aleksandravėlės kraštą, kuriam net legendų kurti nereikia – hipiai jau atliko šį darbą. Yra ir partizanų žieminių, ir legendomis apipintų vietų, net pranykusią pilį turim, dvarų griuvėsių – žodžiu, viską, bet nieko įveiklinto. Žinoma, mūsų gidai apie viską įdomiai papasakotų, bet kas iš to? Ką jie galėtų pasiūlyti turistui nuveikti?

Tik, matyt, ne turizmui Rokiškis skirtas. Sako, pramonei. Ir laukia kaip mieganti sėlių princesė mistinio pramonės princo bučinio – kad pažadintų iš letargo. Atsibundi ir ką matai? Dūzgiančius fabrikus? Verslią žydų bendruomenę? O ne, tik indiškos skardinės veidelį, kurį su džiaugsmu ir ironija Rokiškiui ėmė klijuoti kiti. Ir ne apie kultūrą sulauki klausimų, ne apie Šepką, o apie tas pačias liūdnai pagarsėjusias indiškas skardines. Tai štai koks dabar tas Rokiškio veidas – pramoninis indiškas, o ne kultūros sostinės ir ne sėkmingiausios turizmo vietovės.