Ar buvot Ariogaloj kada nors?

(„Ar Jūs kada buvot Ariogaloj? Ne. Tai gal jos ir nėra?“ – liaudies tautosaka, sukurta pandemijos metu.)

Skaitau komentarus po informacija apie pirmąją COVIDO auką mūsų mieste. Moteris neprašyta įrodinėja velionio sūnui, nuo ko jo tėvas mirė. Savo knisinėjimus pridengusi „visa pagarba“. Kiek suprantu, ne morge dirba, ne mokslininkė, ne gydytoja, priežastis knaisioja labai kruopščiai. Lyg adata važinėtų po žaizdą. Kol dauguma reiškia užuojautą, ji atknisa seną „Gimtojo…“ straipsnį apie dabar jau mirusiojo širdies ligą ir įnirtingai kaip liūtė tęsia savo liniją – suprask, ne nuo viruso mirė. Neįmanoma nesižavėt tėvo gedinčio kraštiečio Romo Turonio tolerancija. Jo žodžius apie daug kam pažįstamą tėtį ne vienas perskaitėm antradienio rytą.

Kita ponia, panašu, negirdėjusi nė vienos žinios apie tai, kas vyksta pasaulyje. Gal miške be elektros gyvena? Nes visai Lietuvai skundžiasi gydymo įstaiga, kurioje dėl pilvo skausmų jai nesuteikė JOKIOS pagalbos, išskyrus echoskopiją, kraujo tyrimus ir visa kita. Kauno ligoninė, kuri tuo metu jau lūžta nuo dūstančių pacientų ir šaukia „gelbėkit“, rašo atsakymą. Ne, ne apie tai, kad narcisizmo jie negydo. Būtų grubu ligonio atžvilgiu. Po teismus užtampytų. Darosi madinga kariauti prieš daktarus. Tokios dabar tendencijos.

Panevėžio nacionalinio visuomenės sveikatos centro vadas išmūsiškio epidemiologo Gaigalo reikalauja pasiaiškinimo – iš kur Rokiškio meras galėjo sužinot apie sergančius. Paskelbė pirmas be jokio leidimo? (Tai vyko seniau.) Kaip drįso? Įsakyta surašyt nusižengimų protokolą merui ir lalala… Gaigalo tolerancija pagaliau trūko. Pats neslepia, kad viršininką pasiuntė ten, „kur karaliai pėsti vaikšto“, ir paprašė nebeskambinėti. Buvo jau išvargintas melo ale „pas mus viskas gerai, kaukių netrūksta, situacija pasaka, tikras žydrasis žiburėlis per sovietinį teliką“, nors realybėje liepta tiesiog užsidaryti kabinetuose, nes nėra apsaugos priemonių. Tiesa, šiandien tas kalbėti draudžiantis viršininkas dirba vietoje išėjusio pensijon Gaigalo. Atsakingas, suprask, už Rokiškį ne tik iš Panevėžio, bet ir čia, vietoje. Kaži, ar vis dar verčia skaičius su juo derinti? Ar žinių krioklys draudimus nuplovė, tik pentinus paliko?

„Kada uždarysite mokyklas ir pereisite prie nuotolinio?“ – klausia tėvai Rokiškyje. Tikisi švietimo įstaigų nuovokumo. Skambina mama iš Juodupės – „mano dvyliktokas jokių nuotolinių pamokų neturi, tik kontaktinės“. Kreipėsi ji ir į Laužadį, „bet niekas nekreipė dėmesio“. Tokių skambučių – daug, nors direktoriai tą daugybę apdairiai sumažina: „Viena mama skambino.“ Tie, kieno kaukės po smakru, o geriausias vaistas – „gert vitaminus“, šioje vietoje turėtų pratrūkti apie ekonomiką, be reikalo keliamą paniką bei paklausti, ar pažįsti bent vieną sergantį.

O ką tėvams atsako išrinktoji valdžia? Saugi savo kabinetuose. Nuotoliniuose posėdžiuose. Tėvadieniuose. Visų atsakymus kartu sudėjus, tirada maždaug tokia – tas ir tas turi rekomenduoti, tas ir tas pasirašys raštą, tada posėdžiausime, jei visi pritars, tada spręsime, tada patvirtinsime sprendimo sprendimą ir t. t. Žodžiu, valdininkų štampai eis virusui iš paskos. Nes reikia išlaviruoti, kitaip tariant, įtikti visiems. O geriausia įtikti – nedarant nieko drastiško. Toks lengvas pilvo šokis, be didelių nukrypimų į vulgarybę. Paskui pripažins, kad padarė klaidų. Kaip per Vėlines. Ir tiek.

Ir visgi… „Jeigu kažkoks teisės aktas neleidžia atsivežti to, ko reikia gyvybiškai mūsų šaliai, pakeiskite tuos teisės aktus. Jeigu neįgalūs teisininkai parengti normalius teisės aktus, tai pakeiskite teisininkus. Ar tas totalus valstybės struktūrų neįgalumas yra Lietuvos karma“, – paaiškėjus, kad baigiasi mėgintuvėliai tyrimams, trūko kantrybė ir medikui, profesoriui Vytautui Kasiulevičiui. Vienam iš tų, be kurių pandemija Lietuvoje jau seniai būtų peržengusi dugną.