„Ar tu už skiepus?“ – klausia kolegė, perskaičiusi, kaip Seime žmonės svarsto skiepų klausimus. Taip, aš už. Net už tuos priverstinius. Nuo tymų, pavyzdžiui. Ir už normalią mediciną. Ne, ne tą, kai medikai dedasi profilio nuotraukas su taikiniu „rytoj gali teisti mane“. Nes chirurgą už bandymą gelbėti po mirtimi pasibaigusios operacijos teisia. Ar „gydytojai Lietuvoje pjauna žmones“, teisėsaugos sraigtai žino geriau? Ar operacijos nuo šiol vyks su advokatais, dar matysim.
Neįsivaizduoju savęs rimtu veidu klausančios kep-guolių svarstymų apie tuos pačius skiepus. Nesiklausau visai. Iš FB draugų ištrinu tą, kuris kanaluose su aklu įniršiu apie tai kalba. Seimo sveikuolių veidai sėja baimę. Tarsi už jų paslėptas pragaras. Įteisintas alternatyvios medicinos kokteilių išprovokuotas silpnaprotystės triumfas. Vienu tokiu Bolotovo balzamo su sieros rūgštimi receptu, kurį iš kažkokio seminaro Kaune atsineša ligonis, dalijasi gydytojas. Klausia kolegų: „Gal kažko nežinau?“ Internete jis skaito, kad minėto balzamo autorius – asmuo žinomas teisėsaugai, teistas 1984-aisiais.
Demokratijos produkcija viešose lentynose. Tokia, kai mus valdantys, nors turėtų tarnauti, tarsi užvedamos žaislinės mašinytės sukasi ir sukasi savo keliukuose. Į greitkelius judesys neįmanomas. Neinstaliuotas. Todėl kvaila tikėtis. Gali koja spardyti aparatą, bet jame nėra reikiamos programos, iškris tik pelėsiu apsinešusios šiukšlės. Tuo tarpu dirigentai stovi už nugarų, įmesdami į eterį vargšę moterį iš socialinio būsto. Negaila. Bet kraupu. Stebint Lietuvai, kandidatė į Seimą Kručinskienė bando plaukti, po to „nutraukia visus ryšius su Puteikio partija“. O dar mokyklose vaikams rengia „savaites be patyčių“. Niekuomet nesupratau tokio laiko be patyčių termino.
Žiūriu video, kaip prie Santariškių leidžiasi karinis sraigtasparnis. Su dar gyva širdim iš Latvijos. Sustabdytas eismas. Kas pyksta, kas verkia. Žiauriai dviprasmiška. Mirtis ir gimimas, skausmas ir viltis antrą kartą gimti. Dažniausia nematoma. Tarp keturių sienų, ligoninių palatose, operacinėse. Po ilgų laukimo metų ar mėnesių, kuriuose telpa visi atspalviai ir žemiškos aistros tiesiog įsipjauti pirštą, paskambinti tam, kurį myli.
Kažkieno konkreti, dar šilta širdis specialiame inde Santariškių žiede, karo mašinoje – vieša ir netikėta. Netikėtumas pažadina instinktus. Komentarai, kuriuos skaitau šalia, išprovokuoja ašaras. Labiau nei vėl atsėlinusi tautiškumo mada, labiau nei biudžeto pinigais finansuojama poezija, labiau nei Valinskienė kartu su Tapinu. Nors žodis „labiau“ čia netinka, nes pastarieji dalykai provokuoja visai ką kita.
O širdis, išimta iš mirusio, tinkama tik penkias valandas. Įtrauktas ir Vilnius, sustabdęs automobilius laukti. „Kaip gera, kad žmonės gelbėja žmones“, – skaitau komentarą ir šalia kitą: „Gal kokiam ponui eismą sustabdė. Dėl paprasto mirtingojo gi neskristų.“ Taip kalba, „nes visi daktarai kyšininkai“. Balta ir juoda. Yra, tiesa, ir kitų atspalvių – „kodėl nėra nusileidimo aikštelės Santariškėse?“
Noriu, kad instaliuotų į mane jautrumą, kad niekada virš galvos skraidinant širdį nesipiktinčiau dėl sustabdyto eismo. Kad kito troškulys gyventi nustelbtų skubėjimą apsipirkti į „Maximą“. Bet jautrumą mūsų darbe naikina faktų perkrova, atbukina nuovargis, kai esi laiko smaugiamas spėti visur, spėti greičiau parašyt apie žmogų, apie kurį turėtum rašyti savaitę, įsiklausydama, padarydama pauzes. O kas augina? Tie, su kuriais stovėdama tuščioje bažnyčioje kalno viršūnėje jauti tą patį – „dabar mirti nenoriu“. Nekrošiaus spektakliai, kurių niekada nepajėgsi suprasti. Pašnekovai. Vilija Radvilė, vienatvėj tapantis Alvydas Stauskas, mokslininkai Saulius Butėnas, Aurimas Vyšniauskas. Augina tai, ko negali suprasti, ko nesi patyręs. Tie, kas stovėję ant bedugnės krašto, kam tekę rinktis ne tarp vieno ar antro saldainio, dešros gabalo. Tie, kas pasinėrę į savo formules. Kad vaistus nuo mirtinų ligų sukurtų. Tie, kas nebijo greitkelių ir aukščio. Tie, kurių neužgoš nuomonės formuotojai.
Ir jie dalijasi su mumis savo istorijomis.
