Avių mentalitetas

Tylą kavinėje nutraukia verslininko pašnibždomis ištarti žodžiai: „Justas Kačerauskas… „žurnaliūga“…“ Smalsu. Jau nebesvarbu, jog prieš penkiolika minučių atidaviau puslitrį kraujo ir taisiausi apibintuotą, stipriai supančiotą ranką. Pirmą kartą taip – su fontanu. Kraujo turėjau tiek, jog šis po adatos dūrio iš venos šovė ir pasruvo. Jo reikėjo kažkam labiau nei man…

„Girdėjai?“ – nesutrikusi klausia kolegė, nejučiomis bandydama nužvelgti, kam šie žodžiai buvo skirti. Veide įsirėžia šypsena, bet trumpam. Mintyse – savi malonumai. Naktinis bėgimas miesto gatvėmis, kada šaltis sulipdo blakstienas ir bando supančioti kūną ir sielą. Nepasiduodi ir bėgi… Mėgaujiesi…

Beprotiško bėgimo svajas nutraukia žavi juodaplaukė. Šioji savo kovotojos charakteriu įnirtingai nepasiduoda tiems miegantiems, kurie postringauja apie niūrią Lietuvos ateitį. Nebeliks jos po dvejų metų!.. Visi taip kalba. Visi… Avių mentalitetas – ne daugiau…

Nužudyti ateitį – lengva. Kartoju savo praeitį. Galbūt truputį kitaip, truputį modifikuotai, kad man būtų patogiau, kad jausčiausi komfortabiliau. Perdažyta ir renovuota. Krentu į avių aptvarą, nes ten… visi…

Avis – visiškai priklausoma nuo savo bandos ir seka tik tai, ką daro kitos avys. Su manimi – blogiau nei su avimi. Avis – akla. Ką galima pamatyti skolintomis akimis? Į tą patį naują klausimą ji duoda tą patį atsakymą.

Tampu kitų vergas. Bijau laisvės. Neįtikinama. Kalbu apie savo depresiją, liūdesį, kančią – visi tiki. Natūralu. Bet jei pasakysiu, jog esu laisvas ir laimingas? Sukils avių banda…

Kaip lengva mane paveikti. Koks aš trapus ir savimi užtikrintas. Tyliu ir laukiu, kol išsišoks kas kitas. Tada jau visi bus laimingi badydami pirštais ir šaukdami – paranojinis. Avys mėgsta bliauti visos kartu. Išmoksiu naują kalbą, tik tada sena supuvusi avių banda pasikeis.

Čia, gyvenime, – tik viena laimė. Būti savimi. Kadangi niekas toks nėra, stengiuosi kaip nors pasislėpti – po kaukėmis, apsimesti, būti veidmainis. Aš gėdijuosi savęs. Avių sutrypta žolė nėra gražus sodas, į kurį galiu atsinešti savų žiedų. Sutryptą žolę verčiu pražysti rožės žiedu. Tačiau avys privertė žydėti plastikiniais žiedais. Esu toks, koks būti nenoriu.

Aš kvėpuoju – aš unikalus, kaip jis ar ji. Kol esu gyvas – aš toks. Tik miegantys avių aptvare vienodi. Visi. Gyvenimas niekada neteka ta pačia vaga. Vagos kryptis – nestabili ir labai trapi. Jei kas nori gyventi krypties pasaulyje, turi tikėti. Kryptis neria į tamsą – nesaugią zoną. Tamsa, kuri jaudina. Kryptis – gyva kiekvienoje akimirkoje. Ji nieko nežino apie ateitį, ji pulsuoja čia ir dabar. Einu be jokio žemėlapio į nežinią. Jo ir nereikia. Reikia didelės aistros, karšto troškimo ieškoti ir atrasti. Kiekvienas žingsnis – atradimas. Nepaliaujamai veikia širdies navigacija.

Geriausias mokytojas – kančia, blogiausias – malonumas. Yra malonumas ir yra palaima. Atsisakysiu pirmojo, kad įgyčiau antrąjį – atsirasti anapus avių gardo…