Betgi dangus ir pragaras nėra po mirties

Kiekviena festivalio pabaiga teatralams dovanoja dar vieną spektaklį. Gyvą pjesę, gyvą komediją. Joje ant scenos – garsiausi profesionalai ir vietinės žvaigždės. Be to, „Vaidiname žemdirbiams“ prarastų dalį mažo miesto su neeiliniais užmojais žavesio… Toks suneštinis balius. Kas su austrėm, kas su tradicine mišraine… Brangaus šampano ar „samagono“, rokiškėnų gaminamų dešrų, žuvies ir sūrių? Imkite visko. Ir nėra čia ko kabinėtis.
Net ir Nekrošius, kuriam paklūsta šventieji raštai, nesureguliuos to, kas vyksta ant mūsų scenos. Vieni kalbas skrupulingai paruošę, patys sakyt įsiprašę. Seimo narys gražiai šypsosi – ir to turėtų užtekti. Žiuri narys scenon atsineša vaiką – kalbą pradeda nuo atodūsio… Šiemet vidury dar buvo pastatytas juodu audeklu apgaubtas toks kaip ir „grabas“ (gėlėms dėti). Priekyje su apdovanojimais stovėjo gražuolės mūzos. O nugalėtojai, daugiausia vyrai? Tie, dėl kurių čia viskas ir vyksta. Jie nelabai matėsi. Ir gerai. Talentai, režisieriai, laureatai… Gali paskui atsitikti koks metoo. Dar (viena iš versijų, kad dėl „techninių kliūčių“) premijų įteikimas prasidėjo „nuo kito galo“. Pirmiausia paskelbti pagrindinio prizo laimėtojai. Modernumu perspjovėm ir „Oskarus“, ir „Kryžius“.

Bet… Nors gyvename visi su savo scenarijais, režisūra ir kaukėm, ne teatras aistras kursto. Mirtis. Nors kažkas įsižeis. Nes apie mirtį juk reik filosofiškai, reikia atskirt ją nuo gyvenimo. Iškasti tunelį nuo ligoninės iki „morgo“. Kad gyvieji paklodėm uždengtų lavonų
nepamatytų ir neužuostų… Neduok to, Dieve. Susimąstys, kam gyvena, susapnuos siaubą, gaus širdies smūgį, kils temperatūra… Ir apskritai daugiau pozityvo, gėlyčių prašom, nesvarbu – laikrašty ar ligoninėj. Duokit teigiamų emocijų mūsų verkiančiai, raudančiai, prie visko besikabinėjančiai, tik štai į gatves dėl valdžios chamizmo, melo ir bejėgiškumo taip sunkiai išeinančiai tautai (ačiū jauniems medikams, jie pirmieji išėjo).

Tas pozityvo prašymas kažkoks netikras. Ne iš realybės. Išgirdęs „parašykit kažką gražaus“ (ir taip per daug rašom), junti – reikia mums melo, dulkių šydo, spalvotų užuolaidų ir „rožinių akinių“, per kuriuos nesimatytų nei ciniškų išrinktųjų machinacijų, nei kenčiančiųjų raudų. „Kur čia mes papuolėm?“ – girdžiu sako vyras (tikriausiai žmonai) vos prasidėjus teatro scenoje „Idiotui“. Papuolėm, kur Dostojevskis – skausmas, nelaiminga meilė, mirtinos aistros, traukinių bėgiai. Tik svetimos ašaros ne visiems skauda, ne visos ląstelės ir gyvųjų gyvos. Banaliausia buitis (kai jai pernelyg ištikimai atsiduodi) mus skandina ir bukina.

Bet keistas neatitikimas – nereik ir tyrimo – kiek piktų skambučių redakcija sulaukia dėl to, kad nebeskelbia mirusiųjų pavardžių. Gal malonu matyt kitus mirusius? Ir nesmirda per laikraštį, ir jokio siaubo? Net LNK žinios dėl šitos problemos redakcijoj buvo. Tačiau Rokiškio seniūnija užsispyrusi. Nors pasikarkit – neduosim mes jums mirusiųjų. Iškasim kokį dokumentą, kokį įstatymą apie jų teises.

Kokias teises? Į tai, kad lavonai Rokiškio ligoninėje būtų transportuojami taip, kad niekas nepamatytų? „Nuleidžiami virvėmis per langus“, sudeginami vietoj, slapta išvežami naktį ar kitokiais mistiniais būdais transportuojami (bepigu girtuokliams – juos į priimamąjį ir atveža, ir išveža specialiosios tarnybos). Prie kolegės straipsnio apie tai, kodėl mirusieji iš ligoninės vežami per priimamąjį, oho kokia karšta diskusija internete „užvirė“ šią savaitę.
Baisu ar nebaisu numirėlį, kuriuo kiekvienas kažkada tapsime, matyti? „Betgi dangus ir pragaras nėra po mirties. Jis yra čia ir dabar.“ Ar gali su tuo nesutikti? Ir nieko čia įrodinėt nereikia – kuo dažniau matai mirtį, tuo mažiau raudi dėl niekų ir labiau šalia esančius myli.