Geriau be „lipdukų“…

„Stiprūs kartu“ – skelbia pilietinės iniciatyvos, vienijančios tūkstančius savanorių, šūkis. Tūkstančiai be jokio atlygio panoro padėti tiems, kam dėl pandemijos paskelbtas karantinas virto tikru išbandymu. Vienišiems, senoliams, atskirtiems karantino ribomis nuo vaikų ar artimųjų. Tūkstančiai savanoriauja ir be jokių šūkių – ne tik ligoninėse ar globos namuose, bet skubėdami į pagalbą pažįstamiems ar draugams. Kartais net kelis kilometrus. Kaip mokytojas Robertas Rokiškyje.

Skaitau ranka ant languoto popieriaus skiautelės rašytą senjoro laiškelį: „Dėkojam mokytojui Robertui už pagalbą įvedant „Tele 2“ planą. Jis po savo darbų važiavo dar 4 kilometrus pas senolį. „Tele 2“ atstovybėj (Rokiškyje) pasakė: „Įsivesk pats.“ Nors ir labai prašiau, nors (dėl šios paslaugos) ėjau net 2 kilometrus.“

Net graudu pasidarė. Bet „Tele 2“ darbuotoja, matyt, nedalyvauja „Stiprūs kartu“ judėjime ir jai galvos neskauda, kad senolis iš numestos instrukcijos nesupranta, kaip įsivesti naują telefono planą. Ir netgi nesvarbu, kad tas senolis – „Tele 2“ klientas.

Ir jeigu ne mokytojas Robertas… Senolis liktų be jokio ryšio, net pagalbos neprisikviestų. Nors už planą sumokėjo. Žiauru, nes ta atskirtis, kurią tarp jaunosios ir senosios kartų brėžia technologijos, karantino metu dar paaštrėjo. Dėl užsitęsusio karantino, kurio galo nematyti, „stogas jau visiems čiuožia“, bet dauguma bent jau gali be problemų apsipirkti ar užsisakyti kasdienių paslaugų internete, o senoliams – ir tai nepasiekiama. Ir nereikia norėti, kad senoji karta nardytų po feisbukus, tiktokus, instagramus ar lakstytų automobiliais, riedžiais, paspirtukais. Gerai dar, kad moka naudotis mobiliaisiais. Kai kuriems jie tampa vieninteliu ryšiu su pasauliu, nes viešasis transportas visiškai minimalizuotas arba optimizuotas. Pasirodo, tai tik šio proceso pradžia. Ir pasibaigus karantinui, situacija vargu, ar labai pagerės.

Pagal dabartinius planus jau šių metų pabaigoje po šalį autobusai turėtų kursuoti naujais maršrutais, nes pradėta rengti tolimojo susisiekimo pertvarka. Pagal ją visi dabar veikiantys tarpmiestiniai autobusų maršrutai bus naikinami, o vietoje jų bus formuojami nauji. Skaičiuojama, kad iš daugiau nei 300 maršrutų dirbs tik 60. Pagal jų tinklo schemą aiškėja, kad visos pasienio savivaldybės lieka be tiesioginio tolimojo susisiekimo – tai ir Palanga, ir Šventoji, ir Mažeikiai, Skuodas, Biržai, Akmenė, Joniškis, Vilkaviškis. Jau nekalbant apie centrinėje Lietuvoje esančias savivaldybes, kurias tolimojo susisiekimo autobusai aplenktų, nors ir važiuotų pro šalį, sustoti negalėtų.

Jeigu planai bus įgyvendinti, nevairuojantiems susisiekimas tarp miestų ir miestelių taps tikru išbandymu. Aišku, visų pirma senjorams. Nebent turit tarp pažįstamų ir draugų tokių kaip Robertas…

Todėl savanorystė tampa šių laikų skiriamuoju bruožu. Ypač jaunajai kartai. Kaip mano kartai – Sąjūdis. Per įvairias savanoriškas iniciatyvas dabar galima išreikšti savo įsitikinimus, vertybes, realizuoti savo sugebėjimus, parodyti drąsą ir nesavanaudiškumą. „Gimtasis Rokiškis“ pavadino juos „patriotais be lipdukų“. Tik kartais juos labai sunku pastebėti ir surasti – jie tiesiog tyliai daro gerus darbus, nuopelnų neskaičiuoja ir apdovanojimų neprašo.

Ir gerai, kad neprašo, gerai, kad „be lipdukų“. Nes niekada nežinai, kokį „lipduką“, įsiterpus įvairioms grupėms ir grupuotėms, tau užkabins. Kaip atsitiko po šių metų apdovanojimų ir Rokiškio krašto garbės piliečio vardo suteikimo peripetijų. Aišku, nuomonių gali būti įvairių – vertas ar nevertas Leonas Jankauskas už veiklą Sąjūdyje būti apdovanotas krašto piliečio vardu, bet bent jau moralinio linčo jis tikrai nenusipelnė. O įspūdis susidarė toks. Ir liko labai bjaurus jausmas. Manau, daugeliui. Kaip ir mintis, kad po viso šito viešo spektaklio Rokiškio krašto garbės piliečio vardo nominacija diskredituota.