Ieškantiems savo kelio

Ištuštėjo mokyklų klasės ir koridoriai. Kas kur išsiskirstė mokiniai, o abiturientai baigia egzaminų sesiją ir išleistuvių valso ritmu bus palydėti į naują gyvenimo etapą. Su mokykla tesies prisiminimai iš visų amžiaus tarpsnių:

ankstyvojo ir viduriniojo, kai viena koja dar buvo vaikystėje, o antroji vijosi vyresniuosius, kai patys ėmėte planuoti, vertinti, reikšti nuomonę, kai buvo sunku nutylėti, atsispirti tam, kas įdomu, bet draudžiama, kai norėjosi daug ką išmėginti ir patirti patiems, pažinti save ir kitus, kai aktyvumas veržėsi per kraštus, be atsargumo, santūrumo;

iš renesanso laiko atėjo pasitikėjimo jausmas – mes jau gimnazistai, nepavaldūs jokiam diktatui, rimtai kimbą į mokslą, menus, sportą, jaučiantys poreikį vadovauti, keisti, diskutuoti, mylėti, ieškoti ir kurti savo ateities viziją;

o barokiškas laikas susijęs su įmantrumo paieškomis, suaugusiems nesuprantamais, keistais dalykais, kai pernakt klausaisi puikios muzikos ir šoki draugų būryje pasipuošusi neregėtu apdaru;

klasicizmą jutai iš griežtų taisyklių, normų arba to, kas tampa pavyzdžiu kitiems, pavyzdžiu mokantis, renkantis tarp gėrio ir blogio, bendraujant, ieškant savo individualumo;

jūsų jausmai, vaizduotė, intuicija, be abejo, susiję su romantizmu. Tai romantiškos kelionės, negęstantis iki ryto laužas, palapinės, žvaigždėtas dangus, bendra daina ir akimirkos, kai suvirpa širdis, ištrykšta ašara…;

su simbolizmu siejasi tai, kas nematoma plika akimi, kas sunkiai pasiekiama, kas vilioja, šaukia, neleidžia užmigti… Keistas nerimas ir noras, kuo greičiau pabėgti iš tėvų pastogės, gyventi kitur ir kitaip, tai svajonės, troškimas keisti pasaulį;

realistiški kasdienybės vaizdai nublanks prieš impresionizmo nuotaikas – ryškius dvylikos metų, praleistų kartu, įspūdžius, džiaugsmo fiestas, dramatiškas akimirkas, kai emocijos liejosi su didžiule ekspresija;

postmodernizmui rūpi savikūra: nes teks patiems kurti savo ateitį, glūdinti aštrius kampus, vis dar mokytis pareigos ir atsakomybės ir džiaugtis gyvenimu taip, lyg kiekviena diena būtų paskutinė, ir ieškoti unikalaus savo kelio.

Tu tuoj pajusi laisvės gūsį,
Galėsi rinktis ką ir kaip.
Gyvenimo diktantą rūstų
Gal parašysi be klaidų?

O jei suklysi ar suklupsi,
Ar kas padės tau atsistot?
Kišenės sunkios bus ar tuščios,
Ir kas dėl to tau pasikeis?

Ar atsispirsi tu pagundoms
Turėti trupinį naudos.
Jei tektų tau jos paragauti,
Ar skirsi melą nuo tiesos?

Ištikimybę žmogui, tautai
Ar išdavystę rinksies tu?
Neteršti, saugoti, branginti,
O gal niokoti bus lengviau?

Ir tu kaip Nojus naują laivą
Gal susikalsi iš vilčių
Į sąžinės ir meilės krantą
Išplauktume visi kartu.

Tiktai nebūki vėjo brolis,
Liežuvį laidantis tuščiai.
Gyvenimas – ilga kelionė.
Čia laukia dideli darbai.

Irena VARNIENĖ

Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė, pedagogė