Ko mes išmokome

Taigi, taigi, taigi… Baigėsi baisieji 2020-ieji. Virusas nedavė ramybės visam pasauliui, gyvenimas stojo. Nors Lietuva pirmąją viruso bangą atlaikė neblogai, antroji smogė kaip reikalas. Lietuviai nori būti pirmi pasaulyje, todėl „pasistengėme“ – pirmavome pagal susirgimus koronavirusu 100 tūkst. gyventojų. Tikėkimės, tai buvo tik laikina „pergalė“ pasaulio fone, pabuvome pirmi, ir užtenka, daugiau to nereikia, ačiū. Smagu girdėti, kad bent per šventės Lietuvoje būta mažai pažeidimų, susijusių su apribojimais. Turbūt po truputį mokomės, kad gyvenimas nebėra toks, koks buvo.

Prieš keletą dienų sėdėdamas galvojau, ko mus išmokė koronavirusas. Turbūt didžiausias dalykas, apie kurį mums priminė ši liga, – tas, kad gyvenimas nenuspėjamas. Vieną dieną dirbi savo darbą, planuoji ateitį, galbūt galvoji statytis namą, užsisakyti kelionę į pasaulio kraštą ar pirkti naują automobilį, o kitą – viskas. Gyvenimas stoja ir tu nebežinai, kas toliau. Tai pamoka visiems, gyvenantiems šia diena, – turbūt reikėtų apsidrausti ir dalį uždarbio atsidėti „juodai dienai“.

Antras svarbus dalykas, kurio išmokome, – kad galime apsieiti be kai kurių gyvenimiškų malonumų ir patogumų, o pragyventi mėnesį mums, pasirodo, reikia kur kas mažesnės sumos nei prieš tai. Nebūtina vaikščioti į kavinę, važiuoti į kino teatrus, nereikia naujų drabužių ar dar velniai žino ko. Turbūt dauguma iš naujo atrado tokį malonumą kaip knygų skaitymas, prisiminė seniai užmirštą hobį, ištraukė apdulkėjusį „Monopolį“ (beje, vienas blogiausių visų laikų stalo žaidimų) ar pagaliau išbandė tokias videoplatformas kaip „Netflix“, kurios puikiai pakeičia keliones į kino teatrus. Ir žinot, kaip visa tai pasitarnavo? Pristabdėme savo bėgimo ratelį, apsidairėme ir turbūt permąstėme dalį savo gyvenimo planų. Kartais gerai sustoti ir pamąstyti, ko nori iš gyvenimo.

Trečias ir turbūt skaudžiausias dalykas, kurį išmokome, – trintis šeimoje – nieko gero. Jei nutiko taip, kad jūs ir jūsų antra pusė karantino metu atsidūrėte prastovose, esu užtikrintas – bent kartą susipykote dėl „nieko“. Stresinė situacija, nežinomybė, maži dalykai, kurie anksčiau net nekrisdavo į akis, dabar tapo pykčių stimulais. Tikiuosi, visa tai nesibaigė skyrybomis. Deja, ne visos istorijos baigėsi laimingai.

Ketvirta ir turbūt rimčiausia pamoka – mums reikia saugotis patiems ir saugoti kitus. Nors turėjome, turime ir turėsime kritikų, teorijų kūrėjų, visgi dauguma žmonių pademonstravo žmoniškumą ir supratingumą. Supratome, kad mūsų veiksmai, mūsų sprendimai gali smarkiai paveikti aplinkinių sveikatą, netgi sukelti pavojų gyvybei vien dėl to, kad neužsidedame kaukės ar bendraujame būdami arti. Turėtume ypač padėkoti medicinos darbuotojams, kurie aukojasi, gydo sergančius ir kasdien rizikuoja ne tik savo, bet ir šeimos sveikata.

Tai tik keletas dalykų, kurių mus išmokė ši klastinga liga. Jau daugiau nei savaitė, kaip atvertėme naują knygos skyrių, 2021-uosius. Nors galvojome, kad su nauju skyriumi negandos turėtų dingti, deja, realybė kitokia…

Kol visa Lietuvoje toliau gyvena karantino nuotaikomis, Bažnyčia sugalvoja – „gana“, ir praneša atnaujinanti viešas pamaldas. Ko gero, Dievo avinėlių ši liga bažnyčiose nelies, o per saugų atstumą juk buriuotis galime. Gerbiu dvasininkus ir visus tikinčiuosius, bet, sorry, visa tai – tik noras pasipinigauti. Ačiū Dievui, kad aukščiau sėdintieji susiprato, jog toks sprendimas labai prastai atrodo dabartinėje situacijoje, ir, „pasitarę“ su medikais, nusprendė pamaldų visgi neatnaujinti. Smagu, kad sugrįžta į realybę.

Na, o kol kas pakeisti nieko negalime, nors jau atrodė, kad situacija gėrėja. Deja. Jei ir gerėja, tai labai lėtai. Pakentėkime, į Lietuvą važiuoja vakcinos, žmonės ir toliau stebina supratingumu ir liga teliks prisiminimas. Linkiu geresnių Naujųjų. Jie tikrai bus geresni. Linkiu likti supratingiems. Linkiu būti sveikiems.