„Bus audra“, – skelbia. Kol rašau šitą tekstą, lietaus dar nebuvę. Vos sušlampa asfaltas ir kartą sugriaudžia. Kvaila viltis, kad vanduo jau tuoj tuoj nuplaus dulkes ir akims grąžins žalią gryną spalvą. Žemės ūkio ministras įsipils viskio. Lengvas cunamis išvanos nuo dulkančių pakelių energetinio gėrimo skardines ir nuorūkas. „Tai kada pagaliau lis?“ – net neišsakytas tvyro vienijantis klausimas. Dirbtinis intelektas yra, mokslai kaip ir beprasmiai, o laistymo sistemų reikia prašyt Dievo.
Kaip į viską spjaučiau. Niekad nesibaigiantis srautas prieš atostogas blogai valdo smegenis. „ Tavo bitė mano. Primename, kad ir po priminimo dar nesumokėjote už telefoną, jums pranešimas iš VMI, norint pakeisti kortelę turite daryti tą tą ir aną, jums išrašyta sąskaita, deklaruokite elektrą, už butą mokėkite kas mėnesį…“ Pypsi ir neužsičiaupia net prie 30 C. Jau šiandien uždaryčiau duris ir išvažiuočiau ten, kur nuo ryto iki nakties gurmaniškais vaizdais esu gundomas. Kur išlavintas skonis, ledai atgaivina, kokteiliai apcukruotose trikampėse taurėse su prie šono mažyčiu segtuku primontuota rugiagėle, horizonte – sniegas kalne ir pasaulio kraštas. Žmogaus silpnybės stipresnės. „Man to reikia, aš ten, tuose vaizduose, save rasiu, surinksiu, pakeisiu.“
Grįžusi einu su drauge dešimt kilometrų kaimo žvyrkeliu. „Žiūrėk, dilgėlės kažkuo baltu apdirbtos. Koks čia nuodas? Viršuj gandralizdis, čia gandriukai apdirbo, ir čia ne dilgėlės“, – šypsosi draugė, kurios kaime daug gandralizdžių ir parduodamų sodybų. Pasiskina violetinių gėlių pievoj ir staigiai išmeta – „fui kiek skruzdėlių“.
Sakau, neberašysiu niekada apie jokius projektus. Žadu net neminėt šio baisaus, viską praryjančio žodžio. Nes pradedi nebesuprast, ar susitikimas, koncertas, pokalbis, knyga, skambutis „projektinis“ ar tikras. Ir štai, prašau, akys užkliūna už nekaltos informacijos. „Jaunuoliai susikūrė laužą, patys kepė dešreles, vėliau žaidė. Projektą finansuoja Jaunimo reikalų agentūra…“
„Klausyk, ar čia viskas tvarkoj dėl to finansavimo?“ – klausiu draugės. „Nerašo juk kad miške susikūrė, tai kas blogai?“ „O ką „prafinansuoja“, dešreles?“ „Aaaaa. Nu, jei duoda, tai ko neimt.“ „Jo, ir aš imčiau.“ „O laužą teisingai užkurt galėtum?“ „O jei ne?..“ „Rašyk projektą, taip ir išmoksi, dabar niekas laužų be projekto nekuria. Vaikai pasmerkti sėdėt kompiuteriuose, darosi sociofobais, draugauja tik su paspirtukais, tai ir sprendžia problemą – eikit į lauką, bendraukit, kepkit, dešreles mes apmokėsim. Tik kai visi galutinai pripras prie dešrelių iš fondų, jiems žlugus liksim nevalgę. Gal net nekvėpuosim“, – baigiasi pokalbis.
Tiek tų laužų ir mėsyčių, asociacijų ir agentūrų, sukančių milijonus, kursus apie viešą kalbėjimą, dvasinę ramybę, virtualius niekus, saugius miestus. Nuo to nei ramiau, nei saugiau. Koks fondas finansuos projektą „Kaip neužpulti Rokiškio ąžuoliukų?“ Tik ką rašėm kaip atsodino, ir štai – gražiausioje Rokiškio gatvėje nufilmuotas toks veiksmas – spontaniška ketveriukės agresija prieš nekaltus medelius. Gerai, kad ąžuolas lietuviams šventas. Visi dalijasi, vyksta viešas teismas. Gal tikrai surinktume apsaugai?
O kol kas. Laimėję arba pralošę, tvankiuose kabinetuose, prie kasų, laukuose ravėdami, atidirbę nuo aštuonių iki penkių, važiuodami laistyt daržų ir kapų, jūs juk jaučiate. Vasaros kvapą. Nemokamą, be projekto. Dar kai kur nenužydėję bijūnai. Paryčiais važiuojant matau stirnas. Stabdau. Trijulė apsigręžia ir drožia atgal į mišką. Palengvėja, kad ir šį kartą laimingai baigėsi.
