O už dyka blogai?

„Levickis koncertuos. Už dyka. Neįtikėtina“, – rašo draugė. Mat gavusi iš  Salų muzikos festivalio  organizatorių programą jai iškart persiunčiu. Ta programa mane pasiekia vidurnaktį. Nes festivalio rengėjai mokslininkai gyvena kitame pasaulyje ir dieną neturi laiko. Noriu su visais šia žinia tuoj pat dalytis. Nes tai – balzamas. Ir  žinau, kad bus „čiki“. Griūvančiame dvare atiduos jie mums širdį. Ir nereikės mint jokių  mįslių. Iš serijos: na, ir kas gi už viso to slypi?

O kaip su privačiais mokslais? Išminčiai siūlo patylėt ir palaukti. Bet  paralelės vėl su Salom, tiesa, kitu kampu išvest knieti. (Juolab kad kolegės svarsto – ar registruot vaikus. Ir, nėra ko slėpti, čia vyksta tokios karštos diskusijos. Su visokiausių atspalvių emocijom. Nuo euforijos – „kaip seniai to reikėjo“ iki… netikėjimo – „nieko čia nebus gero. Kas gi visus higienos pasus ir kitokius leidimus spės sutvarkyt iki rugsėjo, kur bus valgykla, o kur – sporto salė..?“).

Tai štai apie Salas. Prieš keliolika metų  mūsų krašte apsireiškė profesorė Stulpinienė. Ji  tame dvare planavo universitetą. Kiek kartų ten buvom, laiko sugaišom. Kartu su tuometiniu Švietimo skyriaus vedėju Zigmu Mackevičiumi klausėm ponios lekcijų apie tai, kokie profesoriai dėstys, kokie suvažiuos studentai, kokius mokslus jiems siūlys ir kaip atrodys konferencijų  salės. Į tarybos posėdį buvo atvažiavusi ir būsimo universiteto komunikacijos vadovė raudonu kostiumėliu – lyg vyšnia ant torto. Net saldumas jautės. O pati Stulpinienė apdovanojo savo prozos ir poezijos  knygom. Bet… knygos dar ir šiandien redakcijoj guli. Salų dvaras – taip pat – dar ir šiandien byra.

Tiek tos Stulpinienės  ir jos sapnų.

Privačią mokyklą Rokiškyje kuria jaunos iniciatyvios moterys. Jų verslu net valdžia – meras, Seimo nariai –  įkinkyti  rūpintis: dėl patalpų  į miesto mokyklas komisijas siunčia,  valdiškai dirbančius gąsdina („tai ką, ir turtuolių vaikus, ir eilinius žadate grūsti po vienu stogu“), po ministerijas plūkiasi, „žodinį susitarimą  išgauna“. Po ilgų derybų. O dar sako, kad valdžia verslu nesirūpina. Žiniasklaida prieš privataus mokslo invaziją provincijoj irgi bejėgė – spausdinam, klausom. Ne kasdien tokios žinios. Tik  kol kas nelabai konkretu. Nors vaikams jau laikas pirkt uniformas. Ir robotukų negali priimt kaip naujienos. Juozo Tūbelio progimnazijoje tie robotukai – ausys išūžtos. Bet  privačiam verslui svarbiausia, kad yra  super mamytės ir tėčiai. Tie, kam 100 eurų už šiuolaikinius mokslus, – ne pinigai. Žodžiu, registracija vyksta, ir Rokiškis – tikrai – ne koks kaimas. Ne visi „skudurynuose“ rengiasi.

Nors netiesa, kad mokyklą kuria moterys. Užnugaris – iniciatyvūs vyrai, verslininkai, susibūrę į klubą. Jei šiek tiek nukrypstant nuo temos, tai žodis „klubas“ kažkoks gąsdinantis. Kiek visokių prikurta. Vieni žada neįgaliaisiais rūpintis, kitiems gal drąsiau kartu. Tarkim, benzino kainų reikalus reguliuoti. Taigi, vyrai suprantantys švietimo reikalus (nors gal per drąsu taip sakyti, nes verslas daugiau prie ūkio) ir ministerijų duris varstantys kojom. Jie yra kieti. Nupirkt suolus,  pasamdyt specialistus. Tokius, kurie jūsų vaikus padarys vunderkindais, užaugins naujovišką kartą. Paprastose mokyklose dirbantys tyli. Pavyzdžių, matyt, laukia. Švietimo skyriaus vedėjas Aurimas Laužadis teigė nustebęs, kad balandį, tvirtinant klasių komplektus, dar nieko apie naują mokyklą nežinojo. Nors neturėtų čia būti chaoso. Pirmokus kiekviena švietimo įstaiga skaičiuoja ir svarbu, kas kur eis nuo rugsėjo.

Bet chaosas – suvaldomas. Tik vienas rūpestis. Kur ta privati įstaiga bus? Mokyklos veidas Ieva Kilienė sako, kad Laisvės gatvėje. Ten, kur buvo kolegijos pastatas. Tiesa, jis kol kas neprieinamas, valstybės balanse. Kažkas juokėsi, kad buvusiam bažnyčios dekanui Januliui priklausantis klavesinas jame uždarytas.

Bet  gal ir nereiks to klavesino, nes kad VšĮ „Rokiškio šiuolaikinė mokykla“ registruota… Stoties gatvėje. Na, ir kas čia tokio. „Tinklapyje www.rekvizitai.lt adresas yra. Juk ten angaruose galima klases įrengti keliais aukštais“, – komentuoja internautai.

O kokios dirbs mokytojos? Jau ne paslaptis. Viena jų – pagrindinė  pradinukų –  artimiausiame tarybos posėdyje bus paskirta laikinai vadovauti paprastai Kavoliškio mokyklai-darželiui. Kažkas čia ne taip… „Kaip nori, taip galvok“, – siūlo kolegė, kai klausiu: „Tai gal nebus tos privačios mokyklos…?“

Ir dar pabaigai. Apie tai, kad šitam gražios ateities vizijų  kontekste paskęsta rūpesčiai, prieš kuriuos užsimerkiama. Nors tai – irgi vaikai. Tik neįgalūs. Jų tėvai tik išskirtiniais atvejais viešai apie savo bėdas kalba. Jiems labai skauda, jie – tarsi nematomi. Nežinia, kiek galėtų mokėti. Už tai, kad jų atžalos turėtų normalias patalpas ir sąlygas, nebūtų sugrūsti į du mažus kambarėlius. Už tai, kad būtų keltuvai, liftai ir kiti patogumai. Juk XXI amžius. Apie robotukus tie tėvai nekalba.