Yra du pažadų sau davimo etapai – Naujieji metai ir pavasaris. Rašome ilgus sąrašus darbų ir klijuojame ant šaldytuvo durų. Užsidegame kaip degtukai, bet lygiai taip pat greit ir užgęstame. Nauja „fresh start“ banga, nuversianti kalnus, ateina saulės šilumos nebešykštintį pavasarį. Ne veltui šiuo metų laiku viskas atgyja ir darosi lengviau kvėpuoti – net oras kvepia pavasariu! Vis daugiau ir karščiau šviečianti saulė kompensuoja D vitamino trūkumą – užplūsta nežemiškos jėgos. Sprendžiame, ko norime, ir lipdome dar vieną sąrašą ant šaldytuvo, suglamžydami senąjį ir lyg krepšinio aikštelėje įsūdome popieriaus gniūžtę į šiukšlių dėžę. Taiklus metimas!
Pasižadame daugiau sportuoti, dar daugiau ir dar geriau dirbti – siekti karjeros ar įrodyti viršininkui, kad esame verti paaukštinimo, nors pasąmonėje suprantame: kiek bedirbtume, niekada nebus gana. Nuvarytus arklius nušauna. Planuojame daugiau laiko skirti šeimai, artimiesiems, aplankyti seniai matytus draugus, perskaityti įdomią knygą, mokytis anglų kalbos, kuri turėtų tampi tarsi elementari kasdienė higiena, daugiau laiko praleisti lauke su savimi ir sau – rasti daugumos kažkur gyvenimo vingiuose pamestą harmoniją… Visko tik daugiau, visko tik labiau, nors laiko paroje nepadaugėja nė truputėlio, nė per nago juodymą. Los Andžele gyvenanti ir karjeros aukštumų kantriai, sunkiu darbu siekianti kraštietė Kamilė Skardžiūtė savo kailiu patyrė, kad pripažinimas neateina vien tik panorėjus, reikia daug ir sunkiai „arti“. Rytas dažnam prasideda tuomet, kai miegas saldžiausias. Miegoti ar nemiegoti? Štai kur dilema… Kai kas sako: žmogui užtenka vos 3–4 valandų miego per parą. Juk visi didžiausi pasaulio lyderiai tiek laiko skiria miegui. Suprask, pasirink prie kurių, „lūzerių“ ar lyderių, norėtum būti.
Pritariu, norint ko nors pasiekti, neužtenka atlikti tiek, kiek numatyta. Čia laiko sąvoka tampa neapčiuopiama. Nuspręsk, ko iš tikrųjų nori, užsirašyk, pasidaryk konkretų planą ir pradėk dirbti, KIEKVIENĄ MIELĄ DIENĄ. „Per negaliu“ – yra mano gyvenimo moto. Kadaise turėjau garbės treniruotis ir ruoštis lengvojo kultūrizmo („fitneso“) varžyboms Kauno sporto klube „Geležiniai žmonės“. Kartą, kai liejau prakaitą sporto salėje, nusipelnęs Lietuvos treneris ir sportininkas Saulius Misevičius pasakė: „Jeigu nori būti geresnis už kitus ir pasiekti norimų rezultatų, pranokti lūkesčius, turi viską daryti „per negaliu“. Šie žodžiai buvo tarsi stebuklinga burtų lazdelė, padėjusi visose gyvenimiškose situacijose. Gimdymas su šypsena? Viskas įmanoma „per negaliu“…
Kantriausiesiems – dangus. Paklauskite emigravusiųjų, ar jiems viskas atėjo ant lėkštutės padėta ir vos peržengus oro uosto slenkstį svetimoje šalyje ėmė lyti kronomis, doleriais, svarais, eurais? Ar tie didesni pinigai tikrai taip lengvai pasiekiami? Atsakymą aš jau žinau. „Reikia išlaukti, reikia kantriai kantriai laukti ir dirbti dar sunkiau, prieš užmiegant vejant mintis – o ką aš čia po galais veikiu?“ – po kelerių nelengvų metų šypsosi žmonės, pagaliau sulaukę šviesos tunelio gale, matantys savo vaikus ar galintys prie jų prisiglausti, apkabinti nors tada, kai jie miega, ir pašnibždėti, kad myli. Kiti tokios prabangos neturi arba dar tik kantriai laukia ir klausia savęs to paties klausimo, gulėdami lovoje su striuke vietoje šiltos antklodės, nes taupymo režimas įjungtas pilnu pajėgumu.
Vienas Žmogus man pasakė, kad mūsų karta turi orumo. Gyvenimas tampa vis labiau nenuspėjamas – vieną dieną tu gali būti čia, Rokiškyje, kitą – Panevėžyje arba dar toliau – Norvegijoje, Švedijoje, Kipre, Islandijoje. Po metų ar net po kelių mėnesių išvykti į Olandiją ar Ameriką. Pasuk gaublį ir durk pirštu. Manęs tai visai nestebina, nes vos spėju sekti, kur vyksta pažįstami, draugai. Tik, deja, su „one way ticket“. Gyvenimo žaidimo sąlygos keičiasi labai gretai, todėl išlošia tie, kurie geba prisitaikyti. Niekas nebeprisiriša prie daiktų, būstų. Jie stovi tušti arba randa naujus šeimininkus. Papirkinėjimas materialiais dalykais, ar tai būtų 100 ar 100 000 Eur, – atgyvena. Nebe to reikia, nes daugelis žino, kad tereikia ir įmanoma išlaukti nepaminant orumo. Kiekvienas turime didelių svajonių, bet tik kantriausi ir sistemingai dirbantys galų gale mėgaujasi vidine ramybe, nesvarbu kur bebūtų.
Kodėl tas ilgai lauktas pavasaris neateina? „Nes ne visos spėjo numesti svorio“, – perskaičiau internete ir plačiai nusišypsojau. Nesąmonė, bet… Vienas vyriškis pasakė: „Dar ilgai neateis.“ Tik nenorėjo komentaro rašyti ir užsitraukti moteriškių pykčio. Bet kokiu atveju sportas tai tik vienas iš labai apčiuopiamų pavyzdžių. Pasiteisinimų vykdant „pažadų sau“ sąrašą rasime visur ir visada. Čia mūsų fantazija beribė ir pranokstame patys save. Tik ar sėdėdami prie kompiuterio ir komentuodami, ką ypač mėgstame daryti, ką nors gyvenime pakeisime? Labai abejoju. Jei nieko nesiimsime, liks tik pavydžiai žiūrėti į „darančius“, ar jie būtų emigrantai, kantriai ieškantys laimės svetur, ar vietiniai sėkmingi „startuoliai“, ar sveiką gyvenseną propaguojantys „apoloniškos figūros“ savininkai. Beliks tik pyškinti komentarus pamirštant, kad lietuvių kalbos gramatiką būtina pasikartoti. Visi žinome, kad karma yra kalė. „Mažiau vaidybos, daugiau darbo“, – sakė man gydytojas. Kad ir kaip tuo metu norėjau siųsti jį toli toli, už teisybę niekas nepyksta. Pavasaris ateina su įsipareigojimais.
