Sauka kaip kontrastas. Elitinėms kekšėms

„Politikai yra brangiai apmokamos silikoninės kekšės. Elitas. Už balsus parsiduodantis, užmiršęs, koks pačių veidas“, – cituoju tą, kurio vardo nenoriu rašyti. Nežinia, kodėl būtent toks tekstas  pasirodė tiksliausias. Po to, kai kolegė nelabai jaukiai kalbėjo su vienu iš jų. Tų didžiųjų. Iki dusulio tvindančių virtualius ekranus, spaudos puslapius. Kartais užuolankomis, kartais tiesiai nepatenkintų, kai turi reikalų su spauda: „Nelieskite mūsų smėlio pilių. Taip sunkiai pastatėme.“

Tas tuščias kalbėjimas, kai nepasakoma, muilinama, slystama. Valdžios žmonės – lyg sirgtų. Lyg nuolat būtų „ant ledo“. Nes nepasakoma nieko, meistriškai išsisukama nuo atsakymų („dabar jau negaliu kalbėti, turiu bėgti“). Pažadų lavina, komunizmą primenančiais lozungais teršiamas eteris. Išpildyti nėra pinigų, laiko, pagrindo. Pagaliau užmirštama. Pudra, kuria retušuojama realybė. Bejėgiškumas. Nes žmonės valdžioje – tokie pat kaip visi. Pavargsta. Nuo savo pačių svarbumo, konkurentų ir priešų, nuolat lojančių, bėgančių šalia ar priešais, besidraskančių dėl to paties kaulo. Keičia tik fotošopas. Perspaustas. Iškreipiantis esmę. Žodžiu, tas grimasų žaidimas – norma. Ypač dabar, kai jaučiasi artėjančių rinkimų nuotaikos. O kad žmonės valdžios nori – nieko čia žemėje naujo. Orgijų ir valdžios troškulys vienija ir skaldo šimtmečiais. Dėl jos, paverčiančios Dievu žemėje, dažniausiai išduodama. Viskas. Beveik saldu kaip tiršta.
Bent kiek pasimurkdę politikos užkaboriuose žino, kad nauji veidai valdiškuose kabinetuose – tik dar viena, kaskart išradingesnė apsimetinėjimo rūšis, kitur pakreipti pinigų srautai. Dar vieni įtakingų asmenų paspęsti spąstai, išbandymas normaliam žmogui. Tam, kuris neturi vaistų prieš vulgarų cinizmą. Apvilktą „nuoširdumo“ rūbais. Tam, kuris yra tiesiog mėsa, marinuojama jų purve, nesiskaityme. „Jie savaitę kankins kompiuterius, ieškos dokumento, kad tik galėtų raštu vargstančiam atsakyti – „tai ne mūsų kompetencija“. Viskas. Durys užsidaro. Taškas. Galit eit kartis.“

Kontrastas fotošopui – Šarūno Saukos paveikslai Dusetose. Nuogi kūnai, išversta viskas, iškalbingos mimikos, po kiekvienu teptuko judesiu – juodžiausi skauduliai skleidžiasi. Lyg chirurgas vidurius perpjauna. Pirmas įspūdis – pasišlykštėjimas. Visu tuo, kas viduje slepiasi. Kiekvieno. Pats Sauka kuklus ir drovus – toks lyg be odos, atvirais nervais. Nejauku jam minioje, nejauku – tarp snobų ir vertintojų. Tai matosi. Jis vaikšto lynu, jis tapo vienas. Kas galvoj tuomet dedasi? O prie paveikslo stovi minia. Atsistoji priešais kūrinį – jis ne šiaip atspindys mūsų demonų, ne šiaip nuogo žmogiškumo, slapčiausių mūsų baimių, jausmų, kompleksų koncentracija vienoj vietoj. Tie paveikslai kvėpuoja, kalba, net rėkia. Nes gyvi. Nejauku šalia to nuogumo. Iš tokios parodos grįžti nekaltas, pats savyje kažką išsivertęs. Kaip po ilgai lauktos išpažinties. Nebūtinai kunigui. Ir vėl nori grįžti. Arba tolyn nuo viso to bėgti.

Vilniečiai – dailės profesūra, aktoriai, dailininkai, kolekcininkai – tikėjosi, kad Sauka atveš parodą Vilniun. Neatvežė. Kad ir karštas savaitgalis, suvažiavo provincijon visi – salėn netilpo. Taip kaip ir pas Levickį Salose. Dusetose niekam minia nekliuvo – „ne kasdien tokios parodos būna“. O Salose – skandalas, priekaištai: „Duokit ekraną, įgarsinkit, visus priimkit, susimovėt…“ Susimovėt, nes į Salas atvežėt Levickį? Salų muzikos festivalio organizatoriai – ne politikai. Jie dirba. Tyliai. Ir nedaug kas žino, kad vienas šio festivalio organizatorių moka keliolika kalbų, atvažiavo į Lietuvą gyventi iš Belgijos ir šiemet paskelbtas vienu iš šešių ypatingų Vilniaus universiteto profesorių Axelis Holvoetas. Tikrai turi ką veikti. Bet organizatoriai nespjovė į nepatenkintos minios (Nesvarbu, kad žmonės spalvingi. Štai viena moteris per patį Levickio koncertą jautriausioj vietoj kažkam skambina ir be ceremonijų garsiai derinasi: „Tai parveši mane?“) priekaištus. „Mes atsižvelgsim…“ – viešai komentare pažadėjo. Ir žinau, kad kitais metais jie atsižvelgs.

Tik už kieno pinigus pasaulio mokslininkai suremontuos Salų dvarą, kaip nuo Rokiškio savivaldybės nuplėš čia niekam nereikalingą ekraną ir kondicionuos salę? Į ją, akivaizdu,  neįmanoma sutalpinti visų, kam Salos jau tapo ikoniška vieta.