Ten yra Kažkas, ko niekada nematyti…

Vakarais Ežiukas vaikščiodavo pas Meškiuką į svečius gerti arbatos ir skaičiuoti žvaigždžių. Į dešinę nuo kamino žvaigždės priklausė Meškiukui, į kairę – Ežiukui. Bet kartą mažajam keliauninkui miške kelią pastojo rūkas… „Kaip tylu, – pasakė Ežiukas. – Nejaugi mes sukamės ir skriejame?“ „Skriejame, – tarė Meškiukas. – Ir ten, tamsoje, niekas apie mus nežino.” “Ir mes apie juos nežinome“, – pritarė Ežiukas.

Skaitėte šią Sergejaus Kozlovo pasakų knygą? Jeigu ne, prieš rinkimus pats laikas tą padaryti… Į nerealių vaizdinių pasaulį pasinėrusių herojų fantazijos – iliustracija į Seimą besibraunančių kandidatų šūkių ir programų rūkui.

Ką rinkėjas gali realiai užčiuopti, klaidžiodamas politikų pučiamoje migloje? „Auksinių šaukštų“ skandalą, tapusį priedanga nueinančiai valdžiai, skubančiai tyliai prastumti reikšmingesnius reikaliukus: saugomų teritorijų užstatymo pakeitimus, atversiančius Pandoros skrynią, pagal anykštėno ūkininko „zadaniją“ „patobulinti“ statybų leidimus teritorijose ant gamtos išteklių klodų, visuomenės kritikuojamas reformas policijos, miškotvarkos  sistemose ir t. t.

Europos Sąjungos milijonams – plačiai atvertos kišenės. Valdžios logika geležinė: jeigu duoda – pa(si)imti nesuskumba tik žiopliai. Prieš kelias dienas „tvarkietis“ aplinkos ministras padarė tvarką: apšvietė visuomenę  apie naują pradinukų mokymą. Beveik už 400 tūkst. eurų nuo lapkričio bus pradėta gamtos pažinimo mokyti 50 tūkst. pradinių klasių vaikų. Bus išleista 100 tūkst. knygučių, vyks kitokia metodika pamokos, kurių viena kainuos per 3 tūkst. eurų, važinės speciali laboratorija, kurioje vaikai galės stebėti rūką, audrą, kitus gamtos reiškinius… Provincijos vaikams gamtos gyvosios pamokos vyksta natūraliai: iš kaimų, miestelių vežami, jie mato ir tekančią saulę, šėlstantį vėją, ir rūkuose paskendusias pievas.

Ten, sostinėje, tūnantys valdžios klerkai, sumąstę gamtos reiškinius parodyti dirbtiniu būdu, iš pasigėrėjimo savo protu patirs nepakartojamą ekstazę?!.. Tik absoliutus kvaiša patikėtų ponų dėdžių gerais norais išmokyti vaikus meilės gamtai. Prisidengus pradinukais, bus plaunami šimtai tūkstančių eurų, užuot tuos pinigus skyrus gamtos mokytojų žinioms tobulinti, mokinių ekskursijoms į parkus, miškus, draustinius rengti. Tai – tik menkas pavyzdėlis, iliustruojantis godumo agoniją valdžios, skaičiuojančios paskutines dienas olimpe.

Mums, gyvenantiems pačiame palatvijy, savos bėdos. Provincijos sindromas tarsi encefalitinė erkė, kamuojanti rajono valdžią, daro meškos paslaugą smunkančiam rajono įvaizdžiui. Dėsninga, kad savivaldybių reitinguose kritome į 35 vietą. Būtų keista, jei būtų kitaip…

Pasakyti, kad per tarptautinę Lietuvos ir Lenkijos verslo konferenciją Rokiškyje apsijuokėm, per švelnu. Metus ant rajono galvų liežuvio kybojo svarbus renginys, į kurį, be Lenkijos prezidento,  šios valstybės verslo banginių, turėjo suvažiuoti ir mūsų šalies verslo asai, strategai, kaimyninių savivaldybių vadovai. Konferencija turėjo tapti Rokiškio reklama. Kokius įspūdžius iš prosenelių žemės išsivežė pernai Rokiškio krašto garbės piliečio titulu pagerbtas prezidentas B. M. Komorovskis ir jo komanda? Nepaprastos inteligencijos garbingos didikų dinastijos palikuonis mums to niekada nepasakys… Tad gėdingai susimovusi mūsų valdžia galės kabintis medalius, nes „viskas – super“… Ir toliau švaistytis iki koktumo nepadoriais juokeliais, teatrališkais priklupimais muziejaus menėje…

Politikams „pijarintis“ neatgrasi jokia bjaurastis, o viešas melas seniai tapo „priimtina norma“. Šito gero rinkimų laikotarpiu – nors vežimu vežk. Melagių galerijos žvaigžde ką tik tapo socdemas susisiekimo ministras. Jis keturias dienas oficialiai buvo ligos „paguldytas“, bet lyg iššauta petarda lakstė po Lietuvą ir „varė“ politinę agitaciją. Pričiuptas teisinosi: tokiu sezonu net mirdamas eina į renginius, o su rinkėjais… nesibučiavo.

Be atvangos bėgioja ir mūsiškiai, Sėlos kandidatai. Kur bepasisuksi – išdailintų holivudiškų šypsenų veidai. Į Seimą kostiumus besimatuojantieji blaškosi po kaimus, miestelius, žmonių namus lanko it patys artimiausi giminės. Ir ranką paspaudžia, ir paglosto, paguodžia, ir visko, ko žmogelis trokšta, pažada. Padidins pensijas, algas, pristeigs darbo vietų, suvaldys emigraciją, gydys nemokamai, nuties kelius, slaugys, gimdys, išvaikys trečdalį Seimo ir biurokratų, suvaldys korupciją… Ir Lietuva neišsivaikščios, ir visi gyvensime rojuj… Tos stebuklinės politikų pasakos tiek kartų jau girdėtos! Net karo pabėgėliai, vos apšilę kojas, neša kudašių iš Lietuvos neatsigręždami… Bet mūsų rinkėjui spalio 9 d. reikės apsispręsti, kurį iš aštuonių leisti prie Seimo lovio „kurti rojų“: prie seimūno kėdės priaugusį, politikoje visai neapsiplunksnavusį, grožiu rungtis galintį, verslą išmanantį, savivaldoje patirtį turintį, medicinos ar istorijos srities žinovą? Būtų gerai iš aštuonių Sėlos kandidatų sukurti vieną kloną – turėtų Rokiškis Seime visų galų meistrą. Tobulą, kaip avelė Doli (tiesa, mokslininkų eksperimentinis produktas ėmė ir nugaišo netikėtai).

Kur bepažvelgsi – cirko apstu. Gal į visuomenės egzistencijos perspektyvą reikėtų žvelgti kaip į nesibaigiantį cirką? Kas žino, kada žmonijos ateities kūrimas priklausys ne moterims ir vyrams, o belyčiams homo sapiens? Norvegija, kurioje per kelias globėjų šeimas tebetąsomas mūsų mažasis Gabrielius, šešerių vaikui leidžiama apsispręsti, nori jis būti mergaite ar berniuku? Tereikia tėvų sutikimo ir užpildyti vieną popierėlį (pas mus net į sporto ar medžio drožybos būrelį be mediko pažymos vaiko nepriims)… Ši trolių istorijos šalis Europos įvardijama labiausiai pažengusia lytiškumo klausimu.

Pas mus lytiškumas dar aiškus, kitaip nei politikų politiškumas ir deklaruojamos vertybės. Bet virš patiklios visuomenės – „trolinimo“ rūkas vis tirštesnis. O jame, anot ežiuko, „yra Kažkas, ko niekada nematyti“.