Šiandieninės sistemos sraigtai. Turintys galią reguliuoti. Kiek kam mokytis, kiek kam išgerti, tik didmiesčiuose palikti ligonines, kokias eiles, širdin įaugusias, iš mūsų smegenų trinti. Ką užmiršti, nuimti lenteles gatvėj, išmest iš programų… Pateisinkit save neišmanymu, pervargimu, nesupratimu, laiko neturėjimu. Priežasčių turit aibes. Tarkim, kurpiat eilinį beprasmį šimto milijonų vertės projektą. Suplukę, nors niekam nereikia, svarstot, kaip čia mokslo metus nežinia kam pratempus. O gal kaip saugomus paveldo objektus savivaldybėms gudriai užkrovus. (Jos pinigų neturi. Taigi tegu baigia sugriūti. Gal ne savivaldybės. Tos pilys).
Ir būsite švarūs?
Nužudykit žodžiu „išdavikė“. Tegu nelieka… „Ir vienąkart, pavasari / Tu vėl atjosi drąsiai / O mylimas pavasari / Manęs jau neberasi… Manęs dar nebuvo / Alyvos žydėjo / Manęs nebebus jau / Jos vėliai žydė / Ir kris jų lapeliai / Nuo saulės ir vėjo, / Kaip smėlio saujelės, / Ant mano širdies /. Tegu nelieka viso to, „su kuo siejami didžiausi lietuviškos poezijos pasiekimai“, dvasia, gyvybė ir siela. „Nėra daug poezijos knygų, kurias amžininkai ir vėlesnės kartos suvokia kaip egzistencinį tautos reiškinį, veikusį ir veikiantį žmonių sąmonę. Knyga „Diemedžiu žydėsiu“ suvokiama būtent taip. O pati Salomėja Nėris neretai tapatinama su šios knygos vardu“, – citata iš vieno tekstų apie Salomėją.
Ir jau nebereikia to iš pseudopatriotų kabinetų vis lendančio priminimo, svarstymų ir kautynių dėl Jos. Jauni ir taip nežino, „kas ta Nėris“. Prieš keliasdešimt metų „kaip gera žvėriena“ ar „brangi žuvis“ manipuliatorių tinklais sužvejota, „viduriais išimtais“, premijom ir honorarais papirkta siaubingas eiles apie Staliną rašiusi. Bandė pabėgt nuo sistemos. Tada lėtai nuodijo, kol sunaikino. Per du mėnesius? Oficiali mirties priežastis – kepenų vėžys. Taip Kremliaus ligoninės skrodimo išvadose rašyta.
Dabar nuolat prie jos grįžtama, nors ji ir taip iškeista… Į ką? Taip knieti sakyti, kad Nėris išsidaugino į gretas (kurios užkiša erdvę ir mūsų galvas beverčiais „meno šedevrais“, stiliaus ikonom, tuščiom akim, tobulais kūnais). Lyg kokia rečiausios rūšies rožė per daugelį eksperimentų išsigimė į piktžoles. Bet tai – tik interpretacija. Nes dar toliau, dar vulgariau nužengėm („Pinigai suteikia laisvę!“ – reguliuotojų lozungas). Ir tie 8000 rublių, kuriuos Nėris už Stalino saulę gavo?.. Visko neįmanoma sumaut ant vieno kurpalio. Mūsų pačių toleruojamų nesąmonių… Skirtingos sumos, kalibrai, šūviai. Ką tie šūviai padarė Salomėjai, daug kur pasiskaityt galima. Profesorės Viktorijos Daujotytės interviu kaip tik skaičiau šią savaitę… Mokytojai, pažįstamos lituanistės žodžiais, provokuoja vaikus neskaityt Salomėjos, „nes ji išdavikė“. O Daujotytė? „Reikia kalbėti apie tai, dar daugiau, galvoju, kad tokiu sudėtingu, tragišku likimu kaip S. Nėries reikia bandyti kalbėti ir į ateitį, kalbėti apie tai jauniems žmonėms, kad kyla tragedijos, kai žmogų dideli išbandymai ištinka visiškai nepasirengusį tokiam moraliniam išbandymui. Žmogus turi iš anksto žinoti, kad juo gali būti manipuliuojama, kad jis gali būti gundomas. Kūrėjų, žmonių likimai, kurie yra prieš mus, yra likimai, iš kurių turime semtis kažką sau, tvirtinti savyje pamatus, galvoti kaip aš turiu gyventi, save ugdyti, save auklėti – ką turiu imtis iš gyvenimo, kad manęs toks išbandymas nesunaikintų. Kad žinočiau, jog renkuosi sąmoningai, kad nepatekčiau kaip aklas kačiukas į profesionaliai parengtą mėsmalę. Kiek galimybių žmogus turi išlikti tokiomis situacijomis?“ – sako ji interviu „15 min“.
O vaikai štai verčiami pasiduoti stambiu mastu – mokyklose per prievartą sėdi, nors ir neturi ką veikti. Vienas protingas vaikinukas mamai pasakė: „Nepyk, bet aš kitą savaitę mokyklon nebeisiu, nenoriu gaišt laiko.“ Ačiū Dievui, mama nesiginčijo. Ir ne karštis – svarbiausia. Baisiau, kad „nuo mokyklos mokoma imituot darbą“. Masiškai.
Ir čia atsiverčiu feisbuką. „Moderni skaitykla“ atsidariusi palapinėj, Šepkos parke. Žmogus su knyga nuotraukoj. Sėdi ir skaito. Čia kas, savęs klausiu, imituojamas skaitymas? O gal jis Salomėją skaito. „Tarp žydinčių kaštanų / Raudona bažnytėlė / Juk čia vaikystė mano / Nejau ji grįžo vėlei?..“
Respect. Straipsnis verčia susimąstyti. Štai ir Alina susimąstė. Kad vaikai “dinderį muša” kalta tėvynė. Visada kaltų ieškoma, jei nėra, tai nors tėvyne apkaltina. Kaltas aišku ne mokytojas, kuris dirba ne iš pašaukimo. O atėjus rugsėjo 1 arba egzaminams, eina streikuoti paveiktas manipuliacijų, nors deramai ir nežino ko nori. O kaip vaikai vertins S. Neries poeziją priklauso tik nuo mokytojo.
Ką pasakyti? kritiškai mąstančio ir laisvo žmogaus manipuliacijos nepaveikia. Taigi, čia pateikti apgailestavimai dėl praeities Neries ir dabarties mokymo mokykloje “kaip dinderį mušt” yra stuburo neturėjimo pasekmė, pirmu atveju, nemylėjo tėvynės, antru atveju – tėvynė nemyli savo vaikų.
Skaičiau straipsnį ir ašaros byrėjo. Ačiū, kad parašėte apie mano mylimą poetę. Nežinau,ar kada Lietuvoje gims tokio lygio poetė, Atleidžiame žmogžudžiams, kitiems baisiems nusikaltėliams, ar jos tas “baisus”poelgis nulėmė Lietuvos likimą, manau, kad ne, nulėmė kitos jėgos. Mano nuomone, ją išmeta tie, kuriems svarbu kažką pažeminti, pasmerkti, nes jiems iki talentų toli, kaip iki mėnulio
Labai taikliai. Ačiū. Mano pati mėgstamiausia poetė, todėl man visiškai dzin ką ji išdavė ir ko ne. Skaičiau ir skaitysiu.