„Arba dirba, arba kryžium po budėjimo guli“

„Šiandien didžiausia dovana tai, kad mano pacientas, ilgai gydomas, va, „atvarė“ ir labiau pagerėjęs. Laukiam jam kepenų, bet šiandien kur kas žvalesnis nei tuomet, kai išleidau. Žiauriai gera buvo, kad jam viskas OK“, – beria savo emocijas jauna gydytoja, pasveikinta su gimtadieniu.

Ir tokių jų – jaunų, kuriems močiutės, kaip sovietmečiu buvo pratusios, bando įbrukti dvidešimt, penkiasdešimt ar šimtą eurų, o jie sako: „Geriau sau ką nors nusipirkite“, – minia.

Tokių, kurie neturi laiko ateiti į televizijos studiją vidurdienį ir atverti Lietuvai savo sistemos skaudulius, nes „arba dirba, arba kryžium po budėjimo guli“. Norėdami išgyventi, auginti vaikus, plėšosi po kelis darbus – du, tris, keturis. Turi ambicijų būti geriausi, padėti. Turi vilčių, kad išgelbės visus, kurie kreipiasi. Net ir po to, kai per budėjimą ligonis miršta, ir savo kailiu rezidentas tai patiria pirmą kartą. Tuose ligoninių kabinetuose, koridoriuose, laukiamuosiuose, skubios pagalbos skyriuose – beprotiška  įtampa. „Aš net rūkyt pradėjau, kai dirbau Lazdynų ligoninės priimamajame. Jei ten padirbi, visur gali…“ – prisipažino jauna medikė.

Gydytojai ir apskritai visi medikai yra taikiniai. Jiems – ne tik atsakomybė už gydymą, pikti pacientai ir jų artimieji, eilės poliklinikose, „žvaigždės“, „kurias ne taip priėmė“ ir kurios turi galią didinti širšalą ir tuo naudojasi. Jie įkaitai Sveikatos apsaugos ministerijos ir kitų su ja susijusių vadovaujančių institucijų ar komitetų darbo imitavimo. Ministerijos, kurios atstovai garsiai ir daug kalba ne apie nežmoniškus medikų darbo krūvius, psichologinį terorą, o apie sveiką maitinimą ir  apie šuolius į tolį ar aukštį mokyklose.

„Tu – ne tik sistemos vergas, bet vergas ir pacientui, kuris paguglinęs žino, kas jam yra ir kuo jam gydytis. Nestočiau į mediciną, jei grįžčiau atgal. Nes beprotiškai sunkios ne tik studijos. Nes atlyginimas… Na, jūs ne metus girdit, koks jis. Neadekvatus atsakomybės krūviui. Tegu neįsižeidžia grožio ar šou industrijos moterys, bet visos stilistės, blogerės ir pan. uždirba tiek, kiek tu  traukdamas žmones iš giltinės nasrų turbūt niekada neuždirbsi. Streso lygis panašus? Abejoju. Ponams ministrams į tai nusišvilpt“, – teigia jauna gydytoja rezidentė. Tuo metu premjeras tokiems kaip ji sako: „Važiuokite.“ Važiuokite iš Lietuvos…

Nusižudęs chirurgas sukėlė tikrų tikriausią audrą ir yra lyginamas su Kalanta medicinoje. Atvėrė  pragarą to, kas dedasi už uždarytų ligoninių durų, to, apie ką iki šiol nebuvo kalbama.

Medikai dabar turėtų jausti didelį žurnalistų palaikymą. „Mums reikia laisvos spaudos“, – sako gydytojai. O mes jų klausiame: „Kaip jaučiatės? Kalbėkite…“

Nežinai, kaip su tuo visu tvarkytis

Miglė BARŠAUSKAITĖ

Santaros klinikų gydytoja rezidentė, dirbanti ir Rokiškio rajono ligoninėje

Visa medikų bendruomenė yra sukrėsta kolegos nelaimės. Ir sukrėsti esame todėl, kad suvokiame – kiekvienas iš mūsų galėjo būti jaunojo chirurgo vietoje. Visi patiriame didelį stresą darbe, atsakome už žmogaus sveikatą ir gyvybę. Su ta našta susitvarkytume, jei sulauktume palaikymo iš kolegų, supratingumo iš pacientų, pagalbos iš valstybės ir Sveikatos apsaugos ministerijos. Bet nesulaukiame.

Pirmoji nuoskauda yra kai kurie kolegos. Aš asmeniškai nesusidūriau su ryškesniu mobingu ar išnaudojimu, bet taip yra tik todėl, kad pasirinkau šeimos medicinos rezidentūrą. Esu dėkinga Santaros klinikų Šeimos medicinos centro gydytojams ir vadovams už meilę ir rūpestį. Kitų specialybių rezidentai iš tiesų vargsta, ir aš tai matau kone kasdien. Pavyzdžiui, chirurgijos profilio rezidentai, dirbantys Lazdynų ligoninėje, toje, kurios jaunas chirurgas nusprendė pasitraukti iš gyvenimo, negali sirgti. Draudžiama. Kas tuomet atliks kai kurių vyresnių gydytojų, profesorių rašliavos darbus? Kas sužiūrės pacientus? Jei vis dėlto susirgai, eisi į darbą kaip agurkėlis, nes rezidentūrą pabaigti norisi.

Kalbant apie krūvius, universitetinės ligoninės naudoja pigią darbo
jėgą – rezidentus. Jei nebūtų rezidentų, darbas tiesiog sustotų. Nejuokauju. Nuostabūs rezidentai dirba viską. Nuo ligonių transportavimo, kai neužtenka sanitarų, iki begalinio ilgo asistavimo operacinėse, kol nustoja jausti rankas ir kojas. Nuo medicininės dokumentacijos iki ligos istorijų numeravimo. Be to, tam tikrų skyrių ir ligoninių rezidentų dalis po budėjimų negrįžta
namo. Dar turi atidirbti visą darbo dieną, nes profesorius tikrai nerašys į ligos istoriją statuso arba nepildys epikrizių pacientą išrašant.

Aišku, būna ir puikių skyrių, kur rezidentai ir jaunesni gydytojai nėra išnaudojami. Priešingai – globojami ir mokomi. Bet, kaip minėjau, pasitaiko naudojimasis pigia darbo jėga, jaučiamas nepasitenkinimas, jei negali likti po budėjimo dar pusdieniui. Bet juk namie laukia savi vaikai, ir tau priklauso poilsis.

Patyčių apraiškos stebimos ir tarp pačių rezidentų. Taip pat kyla dviprasmės mintys dėl SAM ir valstybės požiūrio į medikus. Viena vertus, bandoma gerinti sąlygas, padidinta rezidento alga (sujungta su stipendija), tačiau nesiimama jokių veiksmų, kad būtų reglamentuoti darbo krūviai. Daug rezidentų ir gydytojų dirba viršvalandžius, kurių niekas neapmoka. Juk tai tavo reikalas, kad nespėjai padaryti visų darbų per darbo dieną.

Taip pat nėra jokios psichologinės pagalbos. Kritiniu tašku, kada jos reikia, tikrai pažymėčiau rezidentūros pradžią. Taip pat situacijas, kai pirmą kartą susiduri su pacientų mirtimis, matai girtų vairuotojų ar net tėvų sužalotus mažus vaikus, matai be galo daug socialinių problemų, o neturi įrankių ir galimybių jų spręsti.

Nežinai, kaip su tuo visu tvarkytis. Visuos šiuos vaizdinius nešiesi
namo ir kaupi, kaupi, kaupi. Skausmas auga. O štai dar kolega pasijuokė, kad nežinai, kaip išspręsti kokią nors klinikinę situaciją… Taip pat skaudžios situacijos, kai pirmą kartą susiduri su kolegų ar valdančiųjų bei administracijos cinizmu.

Prie viso šito prisideda pacientai ir jų artimieji. Mūsų darbas – padėti. Mes nuoširdžiai to norime ir stengiamės. Bet kai į kabinetą įžengia kovingai nusiteikęs, visko reikalaujantis pacientas ar jo artimieji… Iš pradžių bandai spręsti, aiškintis situaciją, guosti ir suprasti. Nuleisti akis, kai tave iškeikia ar grasina, nors dar nespėjai burnos praverti. Tai tiesiog nužudo. Nužudo tavo pasitikėjimą savimi. Pradedi galvoti tik apie teisinius aspektus. Ne kaip padėti žmogui, o kaip negauti ieškinio.

Kita didžiulė problema yra visuomenės švietimas. Pavyzdžiui, žmonės turėtų žinoti, kas yra būtinoji pagalba. Kada reikia kreiptis į Skubios pagalbos skyrių neatidėliojant, o kada galima palaukti vizito pas šeimos gydytoją. Kaip atskirą grupę reikėtų paminėti pacientus, kurie tiesiog siekia užsidirbti. O tokių pasitaiko. Nors Lietuvoje ir nėra dažna.

Specifiniai dalykai yra rezidentų atsakomybė. Iš esmės, kol studijuojame rezidentūroje, didesnės atsakomybės nėra. Na, nebent esame įdarbinti papildomai su medicinos gydytojo licencija. Keista, kol esi paskutinių metų rezidentas, likus keliems mėnesiams iki pasirinktos specialybės licencijos gavimo, vis dar nesi atsakingas. O po tų kelių mėnesių staiga per vieną naktį tampame už viską atsakingais gydytojais. Todėl šiuo etapu jauni gydytojai patiria protu nesuvokiamą stresą. Per naktį pradėti jausti, kad už viską nuo šios minutės atsakai tu. Manau, šis aspektas labai sunkus. Be kolegų palaikymo gali tapti nepakeliamas.

Nuoširdžiai gaila jauno vyro ir jo šeimos. Manau, reikia ieškoti šių
situacijų sprendimų.

Kitaip nemokame, nes nesame „pakankamai geri“

Goda TRAIDARAITĖ

Gydytoja rezidentė, vaikų ir paauglių psichiatrė

Socialiniai tinklai perpildyti medikų emocijomis apie nusižudžiusį jauną gydytoją. Vieną psichologinio smurto darbe istoriją keičia kita ir, atrodo, jos niekada nesibaigs. Praėjus pirmai emocijų bangai, stabteliu ir bandau sudėlioti, kokių minčių ir emocijų kyla pačiai.

Pirmoji mintis mane išgąsdina – „nieko keisto“. Nė trupučio nuostabos. Net liūdesio nėra. Tik neaiškus pyktis, kai sunku suvokti, ant ko tiksliai pyksti – to jauno gydytojo, jo darbovietės ar savęs pačios, kad esi toje sistemoje, kur smurtas yra laikoma norma.

Nuo universiteto laikų hierarchinė struktūra yra pagrindas, ką turi išmokti, kad išsilaikytum.

Nuo pirmųjų kursų dažną apima jausmas, jog esi nepakankamai geras, protingas ir turi stengtis vis labiau. Šiomis dienomis girdžiu nemažai istorijų, kai su „nepakankamai gerais“ gydytojais yra tiesiog susidorojama. Tarsi pasidžiaugiu, kad to nematau artimiausioje darbinėje aplinkoje. Bet tai tik iliuzija. Kiekvieną dieną aš pati savo veiksmais, pasakymais, komentarais paliečiu savo kolegas ir tikrai ne visada tai yra palaikymas ir supratimas.

Pati, save laikanti iš esmės geru žmogumi, pagaunu taip galvojančią apie kolegą: „Nespėja, nepadaro, nesupranta.“ Nesu tokia viena. Mes patys sukuriame tą toksišką aplinką, nuo kurios kenčiame. Kitaip nemokame, nes nesame „pakankamai geri“. Visame šitame šurmulyje norėčiau – lai kiekvienas iš mūsų pagalvoja apie savęs bei kitų nuvertinimą ir laiku sustoja. Jeigu jaučiame, kad išeities nebėra, tiesiog išdrįskime paprašyti pagalbos. Mes esame geri.

Į viešumą iškėlė mobingą

Mantas JUKNA

Kraštietis, Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Skubios pagalbos skyriaus ortopedas-traumatologas

Man labai gaila, jog atsitiko taip, kaip atsitiko. Reikia laiko atsigauti po šio įvykio. Juolab kad tai buvo mano kolega, kurį asmeniškai pažinojau… Kiek žinau, paprastai savižudybė neturi vienos konkrečios priežasties. Tačiau šįkart netektis išryškino ir į viešumą iškėlė naują problemą – mobingą (grupinis (psichologinis engimas – aut. past.) tarp medikų. Ar šis susirūpinimas taip ir nurims? Sunku pasakyti, tačiau viliuosi, jog dabar bent jau jaunoji karta pasidarys asmenines išvadas, įgaus drąsos. Po šios netekties tarp mūsų iškilo vienybės jausmas, atėjo supratimas, jog kartu turime spręsti problemas, labiau įsiklausyti vienas į kitą,
padėti, atvirai bei nuoširdžiai kalbėtis kolektyve. Tikiuosi, jog tai nebus laikina.

Imant visumą – tiesiog tragedija

Marija ČEPONYTĖ

Rokiškio rajono ligoninės direktorės pavaduotoja

Specialistų trūkumas – beprotiškas, krūviai – milžiniški, todėl nereikia stebėtis, kai tokios išeitys, savižudybės. Jų gali būti ir daugiau. Kai kuriais atvejais mūsų gydytojai – pertempti. Imant visumą – tiesiog tragedija. Gydytojai dirba tiek, kad neturi laiko kalbėti. Su žurnalistais – taip pat. Tik gydytojai pripratę nešti jungą ir nedejuoja viešai. Paverkiam vieni kitiems ant peties ir toliau einam į darbą.

Jei dabar būčiau baigusi mokyklą, nestudijuočiau medicinos ir vaikų neleisčiau studijuoti. Nebent būtų galimybė išvažiuoti į užsienį. Mano laikais, kai baigiau mediciną, tokios galimybės nebuvo, reikėjo važiuoti atidirbti į rajoną. Gydytojų atsakomybė – didžiulė, parėjęs namo irgi „gyveni su ligoniu“, jo problemomis, o tai nekompensuojama nei materialiai, nei morališkai. Ir visuomenė į gydytojus žiūri vien tik neigiamai. Be to, jei daug ir sąžiningai dirbi, asmeninio gyvenimo neturi.