Neringa Danienė
– Kodėl gi ėmeisi spektaklio apie Gintarą Mikalauską?
– Atsitiktinai. Mes seniai pažįstami, abu nuo Panevėžio, vis kažkur prasilenkiam. Tai štai, rudenį susitiko du kraštiečiai renginy, išsikalbėjo. Gintaras leptelėjo: „Klausyk, pavasarį mano jubiliejus, gal ta proga padarom kažką kartu?“ Atsakiau: „Na gerai, pagalvokim.“ Po savaitės galvojimo paskambinau jam ir pasakiau, kad man atrodo, jog būtų įdomu pastatyti spektaklį, sukurptą iš jo paties gyvenimo istorijų. Juk visi, kas nors kiek pažįsta Gintarą, žino, kad jis yra nenuilstantis šmaikščių istorijų pasakotojas, tiesiog vaikštantis lobynas. Tad man atrodė visiška kvailystė statyti kažkokią eilinę pjesę, kai pats Gintaras gali papasakoti toookių dalykėlių! Juk jis – ilgametis TV projektų, valstybinės reikšmės renginių vedėjas, aktorius, jis pažįsta pusę Lietuvos, veda politikų ir verslininkų asmenines šventes, inauguruoja prezidentus, pristatinėja į Lietuvą atvykstančius karalius, sukasi šou pasaulio karuselėje tarp aktorių ir muzikantų… Man atrodė, kad žiūrovui bus kur kas įdomiau išgirsti istorijas iš Gintaro darbo „užkulisių“, nei pažiūrėti eilinę komediją. Bet net nepajutom, kai šalia darbo „užkulisių“ atsirado gyvenimo „užkulisiai“. Besiklausydama Gintaro pasakojimų, atsivėrimų, supratau, kad viskas bus daug giliau…
Gintaras Mikalauskas
– Spektaklis vadinasi „Užkulisiai“. Ar žiūrovui atskleisite paslapčių, kurios iki šiol buvo niekam nežinomos?
– Pats spektaklio tikslas ir yra pakalbėti apie tai, apie ką niekada nekalbėta. Nežinau, ar tai galima pavadinti paslaptimis. Apie Mikalauską prirašyta daug, bet visur maždaug tie patys pagrindiniai dalykai. Bet spektaklyje nuskamba frazė: „Kodėl niekam nerūpi, kokia viso to kaina?“ Manęs žurnalistai nuolat klausinėdavo to paties: kiek kainavo mano namas pajūryje, ar esu girtas vaidinęs spektaklyje, kaip mes gyvenam dviese su mažu vaiku, kur susipažinom su dabartine žmona ir pan. Faktai, faktai… O kas po jais? Žinot, aš tik dabar, besiruošdamas spektakliui, supratau, kad tam tikromis temomis niekad nekalbėjau, nes slėpiau jautrius dalykus pats nuo savęs. Net neįtariau, kad praėjus šitiek metų, man bus taip jautru, taip sunku apie tai kalbėti garsiai. Nes net pats sau to nekalbėdavau. Tai gal čia vis tik ir yra tos paslaptys?
Daugiau penktadienio „Gimtajame…“
