Subtilaus humoro vakaras
Prieš, beveik, 10 metų statytas spektaklis (premjera įvyko 2017-ųjų gruodį) „Kapinių klubas“ rokiškėnų buvo tikrai mylimas. Nors pavadinimas žiūrovus kiek trikdė – ne vienas galvojo, jog režisierius siūlo dar vieną melancholišką pastatymą, tačiau spektaklyje buvo visko: vyriškų ašarų aistrų bei atvirai pasakojamų jausmų išgyvenimus baimes, užgriuvusias po mylimųjų mirties, bet netrūko čia ir humoro bei subtiliai juokingų scenų.
Spektaklio siužetas pasakoja apie tris vidutinio amžiaus vyrus – našlius – kurių gyvenimas kupinas vienatvės, juoko, ašarų, pykčio, susitaikymo bei amžinos meilės. Draugai kas mėnesį eina į kapines aplankyti savo žmonų kapų ir vieną dieną kapinėse sutinka našlę, atėjusią aplankyti vyro kapo. Natūralu, jog vienam iš našlių jau pabodęs gedulo etapas, tad žavi dama krenta į akį – juk gedulo akivaizdoje gyvenimas nesustoja. Pažinčiai peraugus į gražų romaną, gimsta kalbos ir apie aistrą gyventi. Tačiau smalsu, kaip į tai reaguos draugai..?
Pagrindinius personažus įkūnijo tąkart pirmą kartą teatre vaidmenį gavęs Saulius Jasiulevičius bei Rokiškio teatro aktoriai: Arūnas Skardžius ir Antanas Rudokas.
Trys vyrai vėl buriasi į klubą… (KC arhyvo nuotr.)
Šiandien spektaklis – labiau „savas“
Anot A. Skardžiaus, prieš dešimtmetį spektaklį žiūrovai priėmė itin palankiai, kai kurie jį žiūrėjo net ne kartą. Visgi atgimstantis „Kapinių klubas“ žada tam tikrų pokyčių: „Pjesė ta pati, aktoriai – tie patys, bet visai kita mūsų pačių esmė – subrendom tokiam spektakliui. Tada tik vaidinom pensininkus, o dabar jau tokie esame (juokiasi – aut. past.), tad atsirado kitoks santykis su pjese, kitoks supratimas. Anksčiau buvo daugiau juoko, dabar – gilumo, o ir patys dialoguose jaučiam kitas prasmes“.
Aktorius juokėsi, kad be atradimų, kai kuriems kolegoms yra tam tikrų praradimų: reikės keisti spektaklio drabužius, mat vienam spintoje kabojusios kelnės „susitraukė“, kitam kandys suėdė kailinius, trečiojo žmona garderobą „paslėpė“.
Į sceną sugrįžta ne tik spektaklis, bet ir aktorius A. Rudokas. Anot A. Skardžiaus, ilgametis Rokiškio teatro aktorius jau buvo nusprendęs užbaigti karjerą, visgi pakviestas sugrąžinti „Kapinių klubą“, su malonumu grįžo ir pats, nes šis spektaklis jam patiko.
Spektaklis, anot vieno pagrindinių veikėjų, nei lengvas, nei sunkus, o žiūrovai turės progų ir pasijuokti, ir apmąstyti gyvenimiškas situacijas.
„Kodėl įdomu į mus žiūrėti? Turbūt svarbiausias momentas yra tas, kad autorius pjesę parašė moterims, tačiau Justas nusprendė ją perdaryti vyrams – mums. Ir iki šiol esame vieninteliai aktoriai vyrai, vaidinantys „Kapinių klubą“. Pamenu, kad jo idėja buvo atskleisti, kaip vyrai reaguoja į tam tikras gyvenimiškas situacijas. Juk ką tos moterys – „parauda“ ir tiek“, – juokiasi vyrišką spektaklį jau ketvirtadienį pamatyti kviečiantis Rokiškio teatro aktorius.
Pjesė parašyta moterims, tačiau J. Krisiūno subalansuota ir vyrams. Visgi be moterų išsiversti vis tiek nepavyko (KC archyvo nuotr.)
Nutrūko per anksti
Spektaklio režisierius J. Krisiūnas priminė, kad spektaklį „Kapinių klubas“ nutraukė pasaulį užklupusi „Covid-19“ pandemija, tad išgirdęs mintį pastatymą atgaivinti, tikina be dvejonių sutikęs. Rokiškėnas kviečia žiūrovus „išbandyti“ „Kapinių klubą“ dar kartą, atkreipdamas dėmesį į tai, kad per dešimtmetį spektaklis subrendo.
– Kam kilo idėja atgaivinti „Kapinių klubą“ – tau ar „Interrampos“ organizatoriams? Jei jiems, kokia buvo pirmoji į galvą šovusi mintis, išgirdus šį kvietimą-prašymą?
– Seniai svajojau atgaivinti šį spektaklį, todėl kai A. Skardžius pasiūlė tai padaryti, apsidžiaugiau ir nedvejodamas sutikau. Juo labiau, kad, pasirodo, ir aktoriai, kurie buvo pamilę šį spektaklį, visus tuos metus jo ilgėjosi. Juk po vos pasirodžiusios premjeros mus užklupo kovidas ir spektaklio gyvenimas buvo sustabdytas, o mums liko toks jausmas, kad jis taip ir nespėjo iki galo nugyventi savo gyvenimo ir pasiekti visų žiūrovų. Todėl dabar labai gera turėti galimybę prie jo sugrįžti ir parodyti jau kitokį – subrendusį kartu su mumis.
– Kas režisieriui yra paprasčiau: pastatyti naują spektaklį ar „prikelti“ jau pastatytą?
– Kadangi aktorių sudėtis nepasikeitė, tam tikra prasme spektaklį atkurti lengviau: visi žinome jo pasaulį, personažus, santykius. Vis tik prieš pradėdami repeticijas pasižiūrėjome seną vaizdo įrašą ir patys šiek tiek nustebome, kokio aukšto lygio spektaklis buvo jau tada. Ir net truputį išsigandome: ar pavyks tą lygį atkurti? Kita vertus, per beveik 10 m. visi sukaupėme daug daugiau patirties, todėl vien tik atkurti to, kas buvojau nebeužtenka. Natūraliai atsiranda noras spektaklį dar pakelti, pagilinti, atrasti jame tai, ko anuomet, galbūt, dar nematėme.
– Spektaklis pirmą kartą rodytas beveik prieš 10-metį, tad ar labai pasikeitęs jis pasirodys ketvirtadienį KC scenoje?
– Ir taip, ir ne. Žiūrovas, kuris „Kapinių klubą“ matė prieš beveik dešimt metų, tikrai atpažins tą istoriją ir jos humorą. Bet kartu šiandien jis jau yra kitoks. Mes nebandėme jo specialiai perrašyti ar paversti kitu kūriniu. Tiesiog per tuos metus ir aktoriai, ir aš pats, sukaupėme labai daug gyvenimiškos patirties ir brandos. Prieš metus teko atsisveikinti su tėčiu. Ši patirtis man pačiam leido į pjesę pažvelgti visai kitomis akimis – juk viena pagrindinių pjesės temų ir yra artimo žmogaus netektis bei gyvenimas po jos ir bandymas eiti toliau. Tai, ką prieš 10 m. galėjau suprasti labiau protu, šiandien neišvengiamai jaučiu visai kitaip. Kai statai spektaklį, visada į jį atsineši savo tuometinę gyvenimo patirtį. Praėjo daug laiko, todėl natūralu, kad šiandien kai kuriuos dalykus matau visiškai kitaip. Ten, kur anksčiau mačiau tiesiog juokingą situaciją, šiandien matau ir nemažai liūdesio. O ten, kur anuomet gal norėjosi daugiau sentimentalumo, dabar norisi daugiau paprastumo, tylos ir tikrumo. Manau, pasikeičiau ir kaip režisierius, todėl atkuriant spektaklį atsirado nemažai korekcijų. Net ir tie žiūrovai, kurie jį yra matę anksčiau, manau, šiandien išvys jautresnį, gilesnį ir prasmingesnį „Kapinių klubą“.
– Kokios tos korekcijos ir pagrindiniai pokyčiai?
– Didžiausi pokyčiai turbūt slypi ne išorinėje spektaklio formoje, o jo viduje. Keitėsi tempai, kai kurios scenos, santykiai tarp personažų, akcentai. Kai kur šiandien jau norisi mažiau „vaidinti situaciją“ ir daugiau pačiam būti joje. Apskritai šiandien ši pjesė man atrodo ne vien kaip komedija apie tris vyrus. Joje daug daugiau kalbama apie žmogaus baimę paleisti praeitį, apie kaltę, vienatvę, prisirišimą ir apie tai, kaip sunku sau pačiam leisti gyventi toliau. Pirmą kartą jį statydamas, galbūt, mačiau labiau komediją, o šiandien daug stipriau jaučiu tai, kas slepiasi po tuo humoru. Ir man atrodo, kad būtent tai spektakliui dabar suteikia daugiau gylio.
– Kaip šiandien spektaklyje vaidina aktoriai – geriau ar blogiau nei pirmąkart ir kaip tu pats šiandien žiūri į šį savo darbą?
– Man pačiam turbūt įdomiausia ir buvo po tiek metų iš naujo susitikti su savo darbu ir pasižiūrėti, ar aš dar sutariu su tuo režisieriumi, kuris šį spektaklį statė. Kai kur sutariu, o kai kur norisi su juo ir pasiginčyti (šypteli – aut. past.). O dėl aktorių: žinoma, dabar sakysiu – geriau (šypteli – aut. pas.t). Bet iš tiesų nėra labai lengva palyginti. Kaip aš, taip ir aktoriai per šį laiką sukaupė dešimt metų sceninės, o, svarbiausia, gyvenimiškos patirties, kuri tokiam spektakliui reiškia labai daug. Čia – ne tas atvejis, kur po 10 m. reikia greičiau bėgti ar aukščiau šokti. Čia kalbama apie santykius, vienatvę, draugystę, netektį, meilę, norą dar kartą įsimylėti ir, apskritai, išdrįsti sau leisti gyventi toliau. Todėl kai kurios frazės šiandien iš aktorių lūpų skamba visiškai kitaip. Gal – paprasčiau, ramiau, bet kartu daug tiksliau ir giliau. Atsirado dalykų, kurių neįmanoma surepetuoti – juos, tiesiog, atsineša nugyventi metai.
– Kodėl žiūrovai turėtų ateiti būtent į šį spektaklį?
– Pirmiausia todėl, kad tai – labai žmogiška istorija. Nors pats pavadinimas „Kapinių klubas“ gali nuskambėti gana niūriai, spektaklis tikrai nėra niūrus. Jame labai daug humoro, ironijos, šilumos ir atpažįstamų žmogiškų situacijų. Man labai patinka, kad ši pjesė apie rimtus ir net skaudžius dalykus kalba lengvai, be bereikalingo sunkumo. Ji kalba apie netektį, vienatvę, draugystę, pavydą, meilę ir apie labai paprastą, bet turbūt kiekvienam žmogui svarbų klausimą – ar galima pradėti gyventi iš naujo, kai atrodo, kad didžioji gyvenimo dalis jau praėjo? O aš norėčiau, kad po spektaklio žiūrovai išeitų ne liūdni. Priešingai – gal net su šypsena ir labai paprasta mintimi: kol esi gyvas, gyvenimas tikrai nėra pasibaigęs. Ir niekada nevėlu pradėti naują jo skyrių.
– Ačiū Tau už apžvalgą ir nekantriai laukiame naujai senos premjeros!
Bilietus į spektaklį galite įsigyti KC kasoje arba internetu: Spektaklis KAPINIŲ KLUBAS (premjera) | INTERRAMPA | Rokiškio
