Nors jo fotografijos surenka šimtus interneto „laikų“ ir sulaukia išrankių vertintojų liaupsių, Igoris Popovas menininko nevaidina. Tik daug rūko ir šypsosi, kad jis – „kompiuterinė pelė“, apie kurią niekas gražiai nerašė. Už jokią fotosesiją ar atsitiktinę nuotrauką nėra paėmęs nė euro. Tobulumo paieškos, tiksliau, kūryba, jo galvoje jokiais siūlais nesuraizgyta su komercija. O kai pasiūlau, „gal tau reikia daryt parodą?“, sulaukiu pašmaikštavimo: „Tave galiu nufotografuot ir padaryt iš tų nuotraukų parodą…“
Pažintis prasidėjo nuo pamokslų
Igoris kartais fotografuoja „Gimtajam Rokiškiui“. Tiesa, pašnekovo pažintis su spauda prasidėjo nuo raštiškų pamokslų žurnalistams: ne taip rašome, vaikomės sensacijų, nematome gėrio, užmirštame paprastus kaimo žmones… Už tą tekstą pavadintas „idiotu“ Igoris nė kiek nesupyko. Atvirkščiai, sulaukėme atsiprašymo, po kurio kolegė jį nusitempė pas keistuolį drožėją Venecijų Jočį ir, pamačiusi padarytas nuotraukas, viešai parašė: „Dar tą patį vakarą gavau nuotraukas iš Venecijaus namų. Nesiimu spręsti apie visokias technikas, man tai neįdomu, nors šiuo atveju neabejoju, kad viskas buvo super. Bet tose fotografijose radau detales, tas svarbiausias – kuriančias esmę… Varčiau nuotraukas kompiutery, ir jaučiaus „dura“, apgauta pati savęs (kad iškart nepatikėjau) – iš šalto ekrano sklido toks akimirkai pagautas nesaldintos laimės jausmas. („Nieko sau kompiuterininkas, ne politikon jam pigaus vulgarumo, o kurti“)
O paskui buvo šimtai klausimų ir, manau, nė vieno nesąžiningo jo atsakymo – jokio koketavimo, noro pasirodyt, kažką apeit ar nuslyst paviršium. Kai esi stiprus tuo, kad nesislepi. Kaukių pasauly toks atvirumas smogia iki paskutinės ląstelės, išskaido šarvus ir dulkes, kuriomis gyvendami apaugame, nulaužia kodus ir iššifruoja, nors jokių raktų jam nepalikai… Igoris nešiojasi savo viduje sprogstamą užtaisą, net nežinau, kaip tai pavadint. Bet jo neišnaudoti? Nesąmonė…“
Plačiau skaitykite šeštadienio “Gimtajame…”
