Dėkingumas gelbėtojams
Kaip sakė pašnekovas, ten dažniausiai girdėjo padėkas: „Labai ačiū, teşekkür ederim, – tai turbūt daugiausia kartų girdėtas ir tartas žodis mūsų komandai vykdant gelbėjimo darbus Turkijoje. Turbūt niekada nepamiršiu aš ir šalia buvę kolegos mažos mergaitės, atėjusios su tėvais į mūsų stovyklą padėkoti už tai, ką mes darome“.
Visgi klausti, ar komandai pavyko išgelbėti gyvų žmonių – jautru. „Taip, gelbėti žmones ir yra visos mūsų komandos tikslas. Ar mes ištraukėme žmonių iš po griuvėsių? Taip. Ar jie dar buvo gyvi? Ne.“ – pasakojo D. Kunigėlis.
Vyko ten, kur siuntė
Lietuvos gelbėjimo komanda buvo viena iš daugelio komandų, kurios dirbo įvykio vietoje, Turkijoje, ten darbavosi ir daugybės kitų šalių žmonės. Teko vykti ten, kur siuntė ekspertai. „Pradėjome darbą nuo vasario 10 dienos. Turkijoje dirbo, matyt, visos galinčios dirbti nacionalinės komandos ir taip pat atvykusios iš šalių pasiūliusių pagalbą. Visos atvykusios komandos iš įvairių šalių buvo koordinuojamos vietinės valdžios padedant Europos sąjungos civilinės saugos mechanizmo ekspertų komandai.
Mes negalėjome rinktis, kur mus dirbti, bet vykome ten, kur mus siuntė. Kiekviena komanda gavo po tam tikrą teritoriją, kurioje turėjo vykdyti žvalgybą ir aptikę net menkiausią tikimybę, pradėdavo gelbėjimo darbus.
Po tokios skaudžios nelaimės, kai kelių ar keliolikos aukštų pastatai sugriūna į kelių metrų aukščio kalnus turbūt visiems suprantama, kad išgyventi lieka mažai vilties, tačiau mes už jos „kabinomės“ kaip įmanydami. Mūsų komandai priskirtose teritorijose nepavyko išgelbėti gyvų žmonių, bet šalia mūsų ir toliau buvo išgelbėta labai nemažai. Sunku galbūt tai suvokti nebūnant vietoje ir, ačiū Dievui, neturime tokio pobūdžio nelaimių mūsų šalyje“, – skaudžia patirtimi dalinosi Rokiškio ugniagesių vadas.
Miestas vaiduoklis
Kokie jausmai užplūdo ten nuvykus? „Jausmai, kurie mane apėmė pirminėmis nuvykimo valandomis – sumišimas. Tikrai neįmanoma perteikti to, ką pamatėme, kai nuvykome į šalį, tą zoną, kuri stipriausiai buvo nuniokota žemės drebėjimo. Jei pabandyti nusakyti, įsivaizduokite – miestas, turintis dagiau gyventojų nei Vilnius, kaip vaiduoklis, visi, absoliučiai visi pastatai, kurie dar nesugriuvę ar ne pilnai sugriuvę – tušti, durys atviros, pro langus matosi plevėsuojančios užuolaidos, visame mieste nėra nei elektros, nei vandens, parduotuvės, vaistinės ar kitos įstaigos nedirba.
Išsamiau skaitykite “Gimtajame…”
