– Kada ir kodėl nusprendėte stoti į KASP?
Domantas: – Dar mokykloje apsisprendžiau, kad baigęs 12 klasių išeisiu tarnauti į privalomąją karinę tarnybą. Buvo drąsiau, nes kartu su buvusiu klasioku užsirašėme į tą patį batalioną. Kaip paaiškėjo tarnybos metu, kraštiečių ten buvo gerokai daugiau, negu tikėjomės. Šį poelgį paskatino noras išbandyti save, atiduoti duoklę tėvynei, o dar ir prieš tarnybą buvau svarstęs apie tokią karjerą. Į KASP atėjau baigęs 9 mėnesių tarnybą, tai įtakos turėjo patikusi profesija, noras tobulėti ir tarnaujančių draugų paskata.
Ema: – Mano pažintis su kariuomene prasidėjo nuo Lietuvos šaulių sąjungos, prie kurios prisijungiau būdama keturiolikos – visas atostogas praleisdavau sukarintose stovyklose, tad pakankamai anksti žinojau, kad kažkuria forma kariuomenė mano gyvenime bus. Būdama aštuoniolikos nusprendžiau, kad tarnyba KASP labiausiai atitinka mano ateities planus, tad pateikiau prašymą ir dvyliktos klasės viduryje mokyklinę kuprinę trims savaitėms iškeičiau į kareivišką bei pradėjau savo tarnybą. Didžiausią įtaką mano šiam pasirinkimui suteikė aplinka, kurioje augau, formavausi kaip asmenybė, žinoma, ir brolio pavyzdys, kadangi jis jau kelerius metus tarnavo KASP gretose.
Julius: – Pažintis su kariuomene prasidėjo anksti, kadangi mačiau šeimos nario puikų tarnybos pavyzdį. Prieš ketverius metus, būdamas dvyliktokas, jau mokslo metų pradžioje galvojau apie kariuomenę. Tuo metu svarsčiau galimybę baigęs mokyklą eiti į nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą devyniems mėnesiams, tačiau sulaukiau pasiūlymo prisijungti prie KASP, tad nusprendžiau pabandyti dar besimokydamas mokykloje. Iš pirmo karto nepavyko dėl sveikatos, bet nepasidaviau ir po kelių mėnesių, besibaigiant mokslo metams, vėl užpildžiau dokumentus ir tuomet jau viskas sklandžiai praėjo, taip ir tapau kariu savanoriu.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
