– Jeigu ne asmeninė skaudi patirtis, ar būtumėte ėmęsis šios veiklos?
– Nuoširdžiai pasakysiu – tikriausiai ne. Kiekvieną dieną prabudus galvoti apie susitikimus, gautus laiškus, kuriuose pasakojama apie smurtą, netektis, nėra lengva. Mano paties liūdna patirtis nukreipė mane padėti žmonėms, kad jie išvengtų tokių skaudžių dalykų. Džiaugiuosi, kad pagaliau Seime yra sukurta Savižudybių ir smurto prevencijos komisija. Kuriant ją buvo įvairių pamąstymų: dauguma sakė: „Gerai, kurk, Mykolai, tą komisiją, tačiau ar gali ją pavadinti kitaip, neminėti žodžio „savižudybių“ – gal geriau vilties komisija?“ Šiuo klausimu mano pozicija buvo aiški – jeigu mes bijome ištarti žodį „savižudybė“, kaip tuomet spręsime problemą? Dabar aukščiausiu nacionaliniu lygiu turime parlamentinės kontrolės komisiją. Ši tema dešimtmečiais nebuvo keliama.
– Esate ekonomistas, dirbote finansų srityje. Ar jaučiatės galintis spręsti šiuos klausimus?
– Taip. Turiu daug skaityti, klausinėti, susitikti su kuo daugiau specialistų, aplankyti sveikatos įstaigas. Todėl ir atvykau į Rokiškį. Turėdamas laisvo laiko kiekvieną savaitę lankau skirtingus Lietuvos rajonus, poliklinikas, specializuotas ligonines, nevyriausybines organizacijas, taip bandydamas suprasti, kokios kyla problemos, kaip galėtume padėti. Rokiškis, deja, irgi yra ta vieta, kur daug savižudybių.
(Daugiau – ketvirtadienio „Gimtajame…“)
