Pastatas Kauno g. 4, kuriame šiuo metu veikia Rokiškio Rudolfo Lymano muzikos mokykla, saugo gylius miesto istorijos klodus. Jį 1934 m. pastatė ūkininkai Diržiai ir išnuomojo. Didžioji dalis patalpų išnuomota paštui, o likusi – liaudies bankui bei gyvenamiesiems butams.
Jau 1919 m. birželio mėnesį Rokiškyje Nepriklausomybės a. 18 įkuriama lietuviška pašto įstaiga, o jos vadovu paskiriamas Jonas Petkūnas. Kaip 1938 m. laikraštyje „Diena“ buvęs pašto darbuotojas Petras Kriukelis dalinosi savo atsiminimais, jog būtent Jono Petkūno pastangomis pavyko išsaugoti dalį pašto reikmėms skirtos įrangos: „[…] Dėka pašto viršininko Jono Petkūno ir mūsų pastangų, Lietuvos paštui liko kelios tūkstantys telegrafo vielų, kurios buvo sukrautos pas žydą Klinmelį, telegrafo aparatai ir šiaip nemažai turto […]“. Tiesa, nemažai įrangos, skirtos pašto reikmėms, buvo gauta ir kitais būdais. Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui buvo sulaikytas besitraukiantis vokiečių traukinys, kuriame buvo 10 numerių telefono komutatorius. Iš komutatorių buvo pajungti ryšiai su valsčiais ir įstaigomis.
Rokiškio pašte kritiškai truko pašto darbuotojų, kas darė didelę įtaką darbo kokybei. Kaip 1929 m. rašė laikraštis „Paštininkų žodis“: „[…] dabartinis pašto, telegrafo ir telefono įstaigų tarnautojų skaičius viso darbo negali pajėgti tinkamai nudirbti. Nesant pakankamo tarnautojų skaičiaus nėra galima aptarnauti visuomenės reikalų ir pašto tarnautojams tenka nugirsti daug nusiskundimų ir priekaištų“. Remiantis XX a. 3 deš. pab. duomenimis, Rokiškio pašte dirbo 11 darbuotojų.
Patalpos esančios Nepriklausomybės a. 18 nebuvo pritaikytos pašto poreikiams, jose truko vietos. Periodinėje spaudoje galima rasti ne vieną žinutę, kurioje yra pabrėžiamas patalpų netinkamumas: „Rokiškio pašto įstaigai užimamieji namai ankštūs. Žmonėms maža vietos ir įstaiga negalima sutvarkyti kaip reikiant“. Jau 1934 m. rugsėjo 1 d. pašto įstaiga persikėlė į Kauno g. 4 namą. Persikėlus darbo sąlygos pagerėjo, kaip rašė laikraštis „Pašto pasaulis“, Rokiškio paštininkai itin buvo patenkinti naujomis patalpomis: „[…] namas yra nuomojamas, bet statytas specialiai pašto įstaigai, todėl persikėlus ir darbas palengvėjo. Dirbdami šviesiuose, erdviuose kambariuose maloniau jaučiamės […]. Nors paštas užėmė didžiąją dalį patalpų, pastate veikė liaudies bankas ir gyvenamieji butai.
1932 m. Rokiškio apskrityje veikė 25 pašto įstaigos ir agentūros, kurios pagal plotą vidutiniškai aptarnavo 90,2 km2. Laikui bėgant pašto įstaigų kūrimo darbas Rokiškyje nesustojo – 1938 m. Rokiškio apskrityje jau veikė net 38 pašto įstaigos ir agentūros, kurios aptarnavo 56,7 km2 plotą.
Pašto korespondencija buvo išvežiojama kinkomuoju transportu. Pašto agentūros spaudą ir korespondenciją gaudavo 2-3 kartus per savaitę. Atokesnės pašto įstaigos korespondencijos sulaukdavo tik dienos pabaigoje. Rokiškio pašte darbo dienomis korespondencija būdavo išnešiojama vieną kartą per dieną – iš ryto 8-10 valandomis.
Kaip ir visur, taip ir Rokiškio pašte pasitaikydavo įvairių, ne itin malonių incidentų. Štai 1930 m. laikraštyje „Lietuvos aidas“ pasirodė žinutė apie įvykdytą vagystę Rokiškio pašto įstaigoje. Žinutėje pateiktas visų pavogtų registruotų laiškų sąrašas su adresatais, kurių buvo apie 20. O štai 1926 m. traukinys, gabenantis laiškus, pateko į avariją, kaip tuomet rašė spauda: „[…] Spalių mėn. 14 d. Rokiškio stotyje susidūrė traukiniai 49 nr. su 58 nr. Su traukiniu 49 nr. ėjo ir pašto vagonas, kuris katastrofoj tapo visai sudaužytas į smulkius šiupuliukus, […] Pašto korespondencija visa buvo išbarstyta, bet nežiūrint į valdininkų sužeidimą, ji tuoj buvo surinkta ir kam reikiant įduota […]“.Tiesa, pasitaikydavo ir absurdiškų, keliančių šypseną kuriozų, štai 1926 m. laikraštyje „Lietuvos žinios“ numeryje rašoma: „[…] Rokiškio pašte kokia tai moterėlė derėjosi dėl ženklo, bet negavusi nuolaidos barėsi, kad už 40 c. tokį mažą popierėlį valdininkė jai davusi. Mat, ji įdavė apdraustą laišką ir valdininkė išdavė kvitą […]“.
Peržvelgus periodinę spaudą, matome, kad Rokiškio paštininkai aktyviai įsitraukė į visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą. Jie aktyviai dalyvaudavo įvairių organizacijų veiklose bei minėjimuose. Rokiškio paštininkai, rūpindamiesi Vilniaus krašto klausimu, įsteigė Vilniaus Vadavimo Sąjungos paštininkų skyrių. Šio skyriaus tikslas, kaip ir kituose miestuose įsteigtų, buvo lėšų rinkimas Vilniaus vadavimo reikalams paremti. Nors skyrius savo narių skaičiumi ir nebuvo didelis, tačiau aktyviai įsitraukė į šią veiklą. Skyriaus pirmininko (pašto viršininko) iniciatyva buvo įsigytas Vilniaus pasas, į kurį kiekvieną mėnesį klijuojami Vilniaus ženkliukai, kuriems nusipirkti paštininkai skirdavo tam tikrą dalį nuo savo algos. Taip pat buvo rengiami įvairūs vakarai, skirti vietiniams gyventojams, kurių metu surinktas pelnas skirtas Vilniaus vadavimo reikalams paremti. Pažymima, kad šiais renginiais vietiniai gyventojai būdavo itin patenkinti. Spaudoje buvo pasidžiaugiama, kokie yra iniciatyvūs ir kruopštūs Rokiškio paštininkai minint įvairias valstybines šventes. 1935 m. švenčiant Tautos šventę, Rokiškio pašto darbuotojai papuošė pašto įstaigą vainikais, gėlėmis ir elektros lempučių apšvietimu, kas rokiškėnams buvo naujiena. Pažymima, kad ir kitų įstaigų tarnautojai galėtų pasimokyti iš Rokiškio paštininkų, nes tam nereikia skirti daug lėšų, o daugiau noro ir iniciatyvos.
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, baigėsi lietuviško pašto raidos etapas. 1940 m. rugpjūtį Lietuvos pašto vadovavimą perėmė SSRS ryšių liaudies komisariato įgaliotinis. Lietuvą okupavus vokiečiams, okupacinė valdžia perėmė visas ryšių įstaigas, tarp jų ir paštą. Pasitraukus Vokietijos kariuomenei ir Lietuvą vėl užėmus Sovietų Sąjungai, paštui vadovauti į Lietuvą buvo atsiųsti pareigūnai iš SSRS. Prasidėjo masiniai pašto specialistų trėmimai į Sibirą. Lietuvos paštas buvo tvarkomas pagal Maskvos potvarkius.
Rokiškio krašto muziejaus muziejininkas
Justinas Malcius
