Vakar „Gimtojo…“ redakcijoje viešėjo būrys trečiokų – itin smalsių trečiokų…
Nei saulės kaitra, nei nemenkas atstumas pėsčiomis nuo J. Tūbelio progimnazijos iki „Gimtojo…“ redakcijos neprislopino 3a smalsumo, neaptirpdė jėgų – vos įžengus jiems į redakciją, pasipylė čiauškėjimas, o tokios klausimų lavinos retai kada sulauksi. Atrodo, tik spėk suktis, nes kiekvienas turi ką pasakyti ir, žinoma, nori sužinoti. Tai labiausiai ir džiugina. Vadinasi, vaikai domisi kuo, kas aplinkui, o smalsumas, anot trečiokų mokytojos Sigitos Rubliauskienės, šių laikų varomoji jėga.
Stebėdami, kaip laikraštis maketuojamas, akylesni net eilučių lygiavimo principą sužiūrėjo – su tokiu pastabumu dar nebuvome susidūrę…
Daili rožė, Igno dovanota „Gimtajam…“ klasės draugų vardu, lyg tyčia parinkta laikraščio logotipo viena iš spalvų – toks smagus sutapimas trečiokus iškart sudomino: kas ta „magenta“, kodėl ji taip vadinasi, kodėl būtent tokia, kaip keičiasi jos ryškumas ir nuo ko tai priklauso?..
Kas susėdęs ant žemės, kas pasirėmęs į kuprinę, o vienas kitas ir stovėdamas smalsiai klausėsi (ir klausė), kodėl atsirado laikraštis, teiravosi, ar jis klysta, pareiškė labiausiai norintys jame matyti save ir savo draugus ir prisipažino… skaitantys. Dar spėliojo, kiek laikraščio puslapyje „telpa“ žodžių, gilinosi, kaip žodžius „paversti laikraščiu“, klausė, iš kur tie žurnalistai „tiek visko“ žino, kaip „nepritrūksta žinių“, kur ir kas „tiek daug visko jiems pasako“?.. Stebėdami, kaip laikraštis maketuojamas, akylesni net eilučių lygiavimo principą sužiūrėjo – su tokiu pastabumu dar nebuvome susidūrę.
Daugiau – šeštadienio “Gimtajame…”
