– Ar kieta komisijos nario kėdė?
– Nekieta. Manyčiau, konkurencinga, jei kai kas, jos netekęs, įsižeidžia. Ji įpareigojanti domėtis, plėsti akiratį, prieš kiekvieną būsimą spektaklį skaityti pjeses ir apie jas, ieškoti informacijos apie aktorius, jų profilius, veidus, vaidmenis, pasiekimus. Ši kėdė finansiškai naudinga, nes komisijos nariai visus spektaklius žiūri veltui. Ant šios kėdės pasėdėti įdomu, nes diskutuodamas su komisijos kolegomis, tokiais kaip eruditas Leonardas Šablinskas, su režisieriais, kaip Jonas Buziliauskas ir Irena Matelienė, aktoriumi Mantu Meškuočiu ir kitais, turi galimybę savikritiškai permąstyti savo pastebėjimus, vertinimą, kad būtum maksimaliai teisingas. Čia toks kriterijus, kaip man patinka ar nepatinka, – negalioja. Tai laikina kėdė.
– Kuo skiriasi spektaklio žiūrėjimas, kai turi jį vertinti?
– Kasmet stengdavausi pamatyti kuo daugiau spektaklių ir į juos eidavau daug ramesnė vedama įdomumo, smalsumo išvysti, išgirsti, išgyventi, permąstyti tai, ką mačiau. Dabar ėjau jausdama atsakomybę ir dar atidžiau žiūrėjau į vyksmą scenoje, kad, gink Dieve, nieko nepraleisčiau, kad įsiklausyčiau. Be to, jaučiau pareigą apžvelgti tai, ką regėjau, ką supratau, išreikšti savo požiūrį, ir tai virto į festivalio DIENORAŠTĮ.
– Kas labiausiai įstrigo šiemetiniame festivalyje? Kas nuvylė?
– Labiausiai į širdį įstrigo gera jubiliejinio Lietuvos profesionaliųjų teatrų festivalio organizacija, Kultūros centro direktorės Vaivos Kirstukienės rūpestingumas visais, pastangos laiku ir aiškiai kiekvienam perduoti žinią, informuoti, viską sustyguoti, pasirūpinti ir svečiais, ir žiūrovais, ir komisijos nariais.
Noriu pasidžiaugti 40-ojo teatrų festivalio proga išleistu kokybišku albumu TEATRINIS ROKIŠKIO GENAS, kurį sudarė Rokiškio kultūros centro kultūrinės veiklos ir komunikacijos organizatorė Audronė Vainauskaitė. Galima teigti, kad tai pirmoji šio festivalio istorijos enciklopedija. Leidinyje apžvelgta visa festivalio raida, simboliai, rėmėjai, atmosferos, vardai, veidai ir laureatai. Leidinys gausiai iliustruotas dailininko, fotografo Sigito Daščioro pagautais kadrais.
Be abejo, atmintyje išliks ir daug puikių dramos ir šokio spektaklių, daug kūrinių, skirtų vaikams ir paaugliams. (Tiesa, per keturiasdešimt metų aš nė vieno blogo ir nemačiau.) Džiaugiuosi, taip ir aš maniau, kad už geriausią moters vaidmenį apdovanota Keistuolių teatro aktorė Diana Kamarauskaitė (Džesės ir tarnaitės vaidmenys), kad už geriausią vyro vaidmenį įvertinimą gavo aktorius, dramaturgas ir režisierius Justas Tertelis (jo spektaklis „PRAeis“ buvo susijęs ir su mūsų festivalio vardo keitimu, analizuojantis, kas yra teatras, ko einama į jį, kokia aktoriaus misija jame, kaip ir visi premjerinis, nepataikaujantis madai, be jokios butaforijos, kamerinis, viltingas, nes skelbiantis, kad pasaulį išgelbės tik menas ir pasišventęs tam aktorius ar kitas su meile bet ką kuriantis žmogus), o už geriausią nepagrindinį vaidmenį prizą išsivežė – Šiaulių dramos teatro aktorius Severinas Norgaila (Ivaras), aš taip pat manau, kad geriausia spektaklio scenografija yra Klaipėdos jaunimo teatro spektaklio „Būti Alisa“, džiugu, kad specialus prizas skirtas už šokio mokyklos LOW AIR ME TWO spektaklį „Savoj krūvoj“. Beje, šįmet buvo daugiau dramų, konstatavusių socialinę realybę, užaštrintai kėlusių mūsų visuomenės problemas. Buvo parodyta, kad taip gyvenime vyksta, bet neatvertas joks langas į viltį, jokios išeities iš to negatyvo. O aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis sako: „Baisiausia mene yra cinizmas, kai netiki, kad yra viltis. Teatre žiūrovas turi surasti viltį, kuri jam padės.“
Džiugesį kelia ir tai, kad auga žiūrovo sąmoningumas. Jau nebeplojama po kiekvienos scenos. Jau nebepabėgama po pirmojo veiksmo. Jau visi išsijungiame telefonus. Juk teatras mus ugdo visapusiškai.
O NUVYLĖ Lietuvos profesionaliųjų teatrų festivalio uždarymo ceremonija. Ji buvo atsaini, nuobodi. Ją gyvino tik apdovanotųjų vaizdo įrašais ar gyvai pasakytos kalbos.
Nors leidinio „Teatrinis Rokiškio genas“ pristatyme ir buvo kalbėta apie festivalio pavadinimo „Vaidiname žemdirbiams“ keitimą į „Teatro genas“, bet uždaryme stigo šito akcento. Teatro, jo sudedamųjų dalių – to geno – visi atspalviai gal ir galėjo būti festivalio uždarymo fabula.
Manau, kad ateityje reikėtų daugiau planšečių žiūrovų balsavimui, ir ne prie laukujų durų, o išeinant iš salės.
Norėtųsi, kad mes brangintume šį unikalų reiškinį, vykstantį mūsų rajone – LIETUVOS PROFESIONALIŲ TEATRŲ FESTIVALĮ. Te kitais metais nelieka tuščių vietų salėje!
Tegyvuoja TEATRAS ir jį kuriantys, administruojantys ir mylintys žmonės!
