Premjeras Saulius Skvernelis, dėstydamas savo vadovaujamos Vyriausybės ir visos valdančiosios daugumos privalumus, kažkada yra pabrėžęs, esą jų stiprybė yra gebėjimas tartis ir susitarti su socialiniais partneriais. Čia tada, kai vyko diskusijos dėl naujojo Darbo kodekso pataisų.
Kliedesys. Mažiausiai dėl dviejų priežasčių.
Pirmoji – akivaizdžiai pamatėme, kaip, tvirtindama biudžetą, valdančioji dauguma vieną po kito atmetė medikų, ugniagesių, jaunųjų mokslininkų aukštosiose mokyklose pageidavimus dėl didesnio atlygio už darbą, finansų ministrui Viliui Šapokai Seimo tribūnoje kaskart jungiant stringančią plokštelę: „Vyriausybės išvada – nepritarti.“
Nesiimsiu nagrinėti, kodėl tuo pat metu Finansų ministerijos biudžeto formavimo specialistai (neabejotinai pajutę politinę valią) rado pinigų padidinti kai kurių teisėsaugos institucijų darbo užmokesčio išteklius. Socialdemokrato Algirdo Butkevičiaus laikais įsisenėjusios problemos Lietuvoje ima sproginėti vienu metu, todėl reikia visiems, vienu metu. O tam, kad rastum iš kur, reikia didesnės fantazijos už tą, kurią demonstruoja seimūnas Petras Gražulis, kuris pinigų randa tik krašto gynybos ir suskystintųjų gamtinių dujų terminalo išlaikymo srityse.
Antroji priežastis yra nebe p. Skvernelio valioje. Ją galėtume apibrėžti kaip per keletą metų susiformavusią dialogo su socialiniais partneriais ir skirtingomis šalies visuomenės grupėmis tradiciją. Šios tradicijos esmė yra ta, kad išsikovoti valdžios dėmesį savoms problemoms būtinos drastiškos priemonės. Antai prieš keletą metų strategiškai svarbų „Via Baltica“ kelią blokavę ūkininkai ir žemvaldžiai išsikovojo sau ir privilegijų, ir subsidijų, ir mokesčių lengvatų ar net atleidimų nuo kai kurių mokesčių ar įmokų. Dėl tokios savo pasirinktos socialinio dialogo formos tada jie tapo privilegijuota visuomenės grupe, ir šio statuso inercija Lietuvos politiką lydi iki šiol. Apie tai, kad jie lygesni už kitus, prisimena ne tik ūkininkai bei žemvaldžiai, bet ir kelių kartų politikai. Net kai kurie esami ir buvę policininkai – jiems teko protestuojančius nuo kelio vaikyti.
Verta pagarbos. Nes jei agrarinio sektoriaus dirbantieji tąsyk būtų greitai nurimę ir patikėję valdžios deklaracijomis, esą „sieksime, kad ateityje būtų geriau“, nieko nebūtų pešę ir mokėtų lygius su kitais visuomenės nariais mokesčius. Ir į jų balsą būtų ateityje įsiklausoma taip, kaip šiais laikais į mokytojų, kuriuos skirtingos valdžios tampo už nosies gal jau ketverius metus, arba – visai šviežiai – medikų, kuriuos išdavė jų pačių profesinės sąjungos, o susibūrusios šviežiakraujės organizacijos – Medikų sąjūdžio – valdžia stengiasi nepastebėti.
Panašiai ir su akademine bendruomene. Kol ji gedulo kaspinais dabins aukštųjų mokyklų padalinių langus beigi duris, šis veiksmas nepakutens nė vieno valdžios nervo. Tik tada, kai premjeras šermenų simboliką išvys vietoje gražaus vaizdo į V. Kudirkos aikštę per savo kabineto langą, galima tikėtis, kad kurios instinktų stygos suskambės. Pirmiausia – išlikimo ir savisaugos instinktų.
Kaip minėjau: tai lietuviška socialinio dialogo tradicija, kuri ne šiandien susiformavo, ir niekas neturi galimybių ją pakeisti tuojau pat. Dėl šio aspekto valdžios niekada nedomino ir juolab nejaudino emigruojantys žmonės. Protesto kojomis ir lagaminais formos valdžia net nelaiko protestu. Valdžią galbūt šiek tiek jaudina įspūdingi emigracijos masto skaičiai, tačiau – ne esmė ir ne priežastys. Ji visada įjungia užsikirtusią plokštelę – „Vyriausybės išvada – nepritarti.“ Taigi Vyriausybė (bendrinė valdžia) – sau, emigruojantieji – sau, ir vieni kitiems netrukdo.
Medikams, ugniagesiams, jauniesiems mokslininkams, 1,2 mln. Lietuvos piliečių, pensijas kaupiančių privačiuose fonduose, p. Skvernelio valdžia parodė kryptį į emigraciją. Gal ne tik ten. Tiesiog – jei nepatinka, darykite sau tinkamus sprendimus.
Mano amžiaus būsimiesiems pensininkams socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio pasiųstas signalas buvo tarsi gyvuliams skirtas. Maždaug prieš dešimtmetį valstybėje, kurią laikau savo tėvyne, tiksliau, jos vardu, buvo priimti atitinkami įstatymai, kurių esmė – patraukliai pasiūlyti ne tikėtis orios pensijos iš „Sodros“, bet ir kaupti patiems, svariai prisidedant ir valstybei savo ištekliais. Dabar jau p. Kukuraitis sako, kad ana sistema, kurioje dalyvauja 1,2 mln. Lietuvos žmonių, yra netobula, yra ydinga ir ją reikia keisti, kas ir bus padaryta kitais metais. Pagrindinė sistemos yda yra ta, kad būsimieji pensininkai gyvena esamų pensininkų sąskaita. Nes prie mano indėlio prisidėti įsipareigojusi valstybė tuos pinigus galėtų nukreipti esamiems pensininkams didindama pensijas.
Ir kažkodėl p. Kukuraičiui atrodo, kad tiesiog vienąsyk jo dėka nudegęs aš imsiu ir patikėsiu, kad p. Kukuraičio sistema bus teisinga, apipinta įvairiomis paskatomis ir patrauklumu. Ar aš kuo nors nusidėjau, būdamas individualios veiklos artojas? Manding – ne. Pernai vien „Sodrai“ sumokėjau maždaug 5,5 tūkst. Eur. Šiemet, nelaukdamas paskutinės dienos, pervedžiau jau 4,4 tūkst. Eur, įskaičiavęs ir tą vieną papildomą procentą, kurį valdžia man „padovanojo“ metų pradžioje.
O man kyla klausimas: kodėl p. Kukuraitis pageidauja, kad aš patikėčiau, esą „Sodra“ yra patikima, stabili institucija? Ligi tol, kol ministeriu taps kitas bendrinis kukuraitis ir sugalvos ką nors nauja? Prisiminiau vieną lietuvių liaudies dainą:
Tėvyne, dainų ir artojų,
Už ką tu mus šitaip baudi?
Tik va, į galvą šovė ne pati kvailiausia mintis. Tėvynė – ne Dievas. Ji negali parodyti savo meilės. O nemeilę savo piliečiams rodo ir juos baudžia Tėvynės vardu veikianti valdžia. Tokia štai išvada p. Skvernelio Vyriausybės pirmųjų metinių proga.
Rytas Staselis
