Giedrė MIČIŪNIENĖ
Kas yra „ČIZ“ ir kaip atsiranda lėlės?
Jei nežinote ir nedalyvavote, tikrai nežinosite. Neieškokite, paaiškinimo nerasite. Šis Rokiškio r. Bajorų kaimo kultūros centro lėlių teatro pavadinimas kilo iš pirmųjų pavardžių raidžių. Taip įsiamžino trys kultūros specialistės, baigusios Rokiškio kultūros mokyklą ir dirbančios šiame rajone: Nijolė Čirūnienė, Nadežda Ivanova ir Dalia Ziemelienė.
N. Čirūnienė, paklausta, kaip gimsta lėlės, paaiškino, kad pirmiausia turi pamatyti viziją. „Pabandykite pažaisti su daiktais – štai imu šratinuką ir palenkiu jį prie užrašų knygelės: „Labas rytas, ponia Neužmirštuole, leiskite jus pabučiuoti…“ – ir šratinuku lapelyje piešiu lūpas. Tada iškyla įvairios vizijos, kaip atrodytų šie du veikėjai scenoje. Net dabar atsimenu, kaip gimė K. Donelaičio pasakėčia „Lapės ir gandro čėsnis“. Kažko (dabar jau net nebeprisimenu) užeinu į daržinę, o ten stovi senas grėblys… ir vaizduotėje pamatau gandrą! Tada jau reikėjo galvoti, kaip ir iš ko daryti kitus veikėjus, dekoracijas, scenarijų. Žinoma, ne vien daiktai vaidina, kartais reikia ir lėlių formas pamatyti“, – pasakoja Nijolė Čirūnienė, „ČIZ“ teatre atliekanti ir režisierės, ir aktorės vaidmenis.
O kas gi yra teatro „variklis“? „Tai – režisierius. Jo galvoje gimsta idėjos, tik paskui visos kartu siuvame lėles (pagal režisieriaus mintį). Repetuojame, bandome prakalbinti savo lėles. Režisierius turi matyti, kaip vyksta veiksmas, bet mes pasitikime viena kita, todėl daug improvizuojame. Pavyzdžiui, Šarlio Pero pasakos seniai nebevaidiname pagal parašytą tekstą, o sekame pagal žiūrovų nuotaiką“, – pasakoja Nijolė.
„ČIZ“ – tikri keliauninkai
„ČIZ“ teatras mielai keliauja: susikrovusios lėles ir reikalingas dekoracijas, jos aplanko įvairių Lietuvos miestų ir miestelių (ir ne tik) mokyklas ir darželius, dalyvauja miestų šventėse, jubiliejuose, įvairiuose renginiuose. „Spektaklių statistika kruopščiai vedama, nes aš esu „statistikos“ mylėtoja“, – šypsosi kalbėdama režisierė.
Išsamiau skaitykite šiandienos „Gimtajame…“
