Ryškus pasirodymas
Blyškias bibliotekos sienas Z. Stepanavičienė papuošė margais ir akį itin traukiančiais darbais. Moteris juos kuria namuose ir sako – sau bei dėl savęs, visgi vieną keleto darbų parodą kiek anksčiau yra surengusi Pandėlio bibliotekoje. Atvykti į Rokiškio J. Keliuočio viešąją biblioteką ir pasirodyti jos lankytojams moterį paskatino VšĮ „Gėris rankose“ individualios priežiūros darbuotoja Jolanta, atradusi Z. Steponavičienės paveikslus tvarkingai sukrautus šalia jos namų „tapybos“ kambarėlyje esančios komodos.
„Pamačiau ir apstulbau – negalima tokio grožio slėpti už spintos. Iš karto pasakiau Zitai, kad turi juos parodyti, turi jais pasidalinti. Įstaigos (VšĮ „Gėris rankose“ – aut. past.) direktorei ši mano mintis taip pat pasirodė gera ir ji suderino parodos eksponavimą viešojoje bibliotekoje“, – apie idėją kūrinius ištraukti į dienos šviesą pasakojo pagalbą dailininkei teikianti moteris.
Eksperimentiniai ir vienetiniai
Z. Stepanavičienė šyptelėjo ne iš karto apsidžiaugusi pasiūlymu – kuklinosi, visgi dabar dėkoja geradarei, kad ši privertė „surizikuoti“.
Bibliotekos erdvėje eksponuojama apie dvi dešimtis darbų. Juose – gamtos peizažai ir abstrakcijos. Anot autorės, ji neturi išsirinkusi vienos krypties, nes jai – viskas įdomu: „Mano darbai – labai skirtingi, o idėjų ir minčių, ne paslaptis, semiuosi interneto platybėse. O tada noriu pati išbandyti kažkokias pamatytas naujoves: pavyzdžiui, pamačiau, kaip ant drobės užlipdo juosteles ir jas apspalvina. Pabandžiau ir aš. Pavyko tikrai originalus piešinys – lyg medžiai, pro kuriuos skverbiasi saulės spindulių šviesa. Kitą paveikslą dariau pasinaudodama stiklu: ant drobės paliejau dažų ir uždėjau stiklą. Jį nukėlus liko tam tikri dažų ruoželiai. Dar vienas eksperimentas – plaukų džiovintuvu nupūsti dažai, po kurio pamačiau „pūtimo“ galią, tad keletą kitų paveikslų „pagyvinau“ dažus pūsdama šiaudeliu ar, tiesiog, lūpomis“.
Prie originalių eksperimentų autorė priskiria ir paveikslą, „tapytą“ karoliais, arba kitus – vieną, papildytą ausų krapštukais taškuotais burbuliukais, kitą – nuo medžio šakos nutaškytais dažais.
Įdomių efektų, anot Z. Stepanavičienės, galima išgauti ir naudojant tradicinį teptuką: „Tikrai gražius ir netradicinis piešinys beveik sudžiūvusiu teptuku. Nors teko pavargti, kol gavau mane tenkinantį rezultatą: turėjau išbandyti ne vieną teptuką“.
Dėl pomėgio eksperimentuoti, daugumą autorės paveikslų galima laikyti vienetiniais darbais, nes bandymai atkartoti kažką, kas jau padaryta, ne visada būna sėkmingi.
Sunkiai atpažino
Paklausta, kas paskatino piešti, pašnekovė neslėpė prie tapybos „atėjusi“ tada, kai gavo neįgalumą ir nebegalėjo dirbti. Iki šių priverstinių atostogų Z. Stepanavičienė darbavosi a.a. Prano Blažio įkurtoje kepykloje UAB „Darola“ – kepdavo ir puošdavo tortus.
„Gavusi neįgalumą dirbti nebegalėjau. Tada stačia galva nėriau į piešimą, nes namuose be veiklos būčiau išprotėjusi. Bet gyslelė ir trauka menui yra nuo vaikystės: dar vidurinėje piešiau sienlaikraštį. Nebedirbu jau apie 20 metų, ir per šį laiką pamažu pildžiau paveikslų kolekciją. Pirmieji darbai buvo nedideli, o toliau jau atsirado visokių“, – pasakoja dailininkė.
Paklausta, ką jai suteikia tapyba, Z. Stepanavičienė tik atsidūsta – labai gera širdžiai matyti galutinį rezultatą.
O šis, anot pašnekovės, atvežus paveikslus į J. Keliuočio viešąją biblioteką, pasirodė visai kitoks, nei namuose. Autorė juokėsi iš pradžių net sudvejojusi, ar tai – jos darbai: „Nupieštą paveikslą pasikabinu kambaryje ir jis kabo tol, kol „atsižiūriu“ ar nupiešiu kitą. Akys prie jo įpranta, bet kai atvežėme į kitą patalpą, visi darbai pasirodė lyg naujomis spalvomis nupiešti“.
„Akimirka“, nes nuo to viskas prasideda
Z. Stepanavičienė parodą pavadino simboliškai – „Akimirka“, tačiau pačius paveikslus paliko „bevardžiais“ – kad lankytojai mėgautųsi tuo, ką kiekvienas asmeniškai įžvelgia. Anot moters, parodos pavadinimą ji pasirinko dėl to, kad būtent nuo akimirkos prasideda jos kūryba.
„Man užtenka tik akimirką pamatyti vieną detalę, ir aš toliau aplink ją vystau savo sumanumus. Piešiu ir iš karto galvoju, kaip užpildyti drobę. Tapydama aš atsigaunu, man gera. Jei nebaigiu paveikslo vienu prisėdimu, atsigulusi vis galvoju, ko dar ten trūksta. Pavyzdžiui, paveikslą su gulbe tobulinau savaitę, nes kiekvienu priėjimu vis norėjosi kažkuo papildyti. Gal tai priklauso nuo nuotaikos“, – apie tapymo eigą pasakojo moteris, prie drobės praleidžianti po 3-4 valandas per dieną.
Kartais, anot jos, tenka pradėtą darbą ir pataisyti: pasiruoštas fonas kitą dieną jau nebepatinka. Autorė šypteli, kad dabar namuose „užbuzotos“ dvi drobės, bet kartu mintyse jau sudėliotas planas, kaip vieną jų pataisyti. Čia, vėlgi, tikėtinos interpretacijos: „Daug dar yra man įdomių dalykų, kurių nesu išbandžiusi. Randu idėjas internete ir noriu patikrinti, ar tikrai pavyksta taip, kaip rodo. Jei nepavyksta, ieškau priežasčių kodėl ir vėl bandau. Tačiau tie „nepavykę“ variantai kartais tampa mano asmeniniu atradimu“.
Paveikslas – savęs realizacija
Z. Stepanavičienei tapyba – savęs realizavimo būdas. Būtent todėl kūrėja sako nemėgstanti piešti pagal užsakymą, nors kartą tokią užduotį turėjo: „Kartą prašė manęs nupiešti pagal pavyzdį. Bet tai buvo pirmas ir paskutinis kartas – daugiau gyvenime taip nebepiešiu (juokiasi – aut. past.). Negaliu, tiesiog, perpiešti. Aš noriu kurti, nes dirbant kartais vietoj vieno mintyse turėto vaizdo pavyksta kažkas visai kito. Aš turiu save realizuoti“.
Į klausimą, kas mieliau – eksperimentai ar peizažų tapyba, autorė dar kartą pakartoja, kad jai – viskas įdomu ir šypteli, kad mėgsta tapyti nuogas moteris.
„Modelio neturiu – piešiu iš atminties. Pirmiausia nusipiešiu ant popieriaus, kad nebūtų ranka per ilga ar alkūnė iškreipta. Kai jau viską išdailinu, išsikerpu ir dedu ant drobės – lyg trafaretą. O toliau jau šešėliuoju ir pildau. Visgi pirmasis darbas ant drobės buvo paprastesnis – tik pienės pūkai“, – pasakoja autorė.
Mintimis grįžusi į tapybos pradžią, Z. Stepanavičienė dalijasi ir tuo, kad ne iš karto perprato tapybos akrilu subtilybes. Tačiau dabar jau gali pamokyti pradedančiuosius, kad akrilas – greitai džiūsta, tad pradėjus tapyti, didžiąją dalį paveikslo jau reikia matyti savo vizijoje ir mikliai darbuotis, netinginiaujant prie drobės.
Paklausta ar labai skiriasi „tapyba“ ant tortų ir tapyba ant drobės, moteris šypsosi – ir ten ir ten yra kūryba, visgi tortų puošimas išlavino ranką.
