Mėgstu Graikiją, o ypač jos salas. Jų ši valstybė turi per 3000. Ir nors gyvenamų iš jų tik kiek mažiau negu 300, mano amžiui tikrai užteks ir dar liks neaplankytų.
Šioms rudens atostogoms pasirinkau Kretą – didžiausią Graikijos salą. Nors vis sakiau, jog ji man kiek per didelė (daugiau kaip 250 kilometrų ilgio ir 60 kilometrų pločio), bet kelionės pigumas nusvėrė visas mano abejones, tad sėdau į lėktuvą ir po trijų skrydžio valandų buvau nutupdytas Heraklione – didžiausiame salos mieste ir neoficialioje sostinėje.
Dar kelionės išvakarėse žiniasklaida pagąsdino, kad Kretoje praūžė siaubinga audra ir liūtis su tūkstančiais žaibų, bet per tą savaitę jokio lietaus ar didesnio debesio taip ir neteko pamatyti, jei neskaitysime kokių 15 minučių lietučio paskutinę buvimo dieną. Temperatūra dienomis svyravo apie 25 laipsnius, o naktimis laikėsi netoli 20, vandens temperatūra siekė irgi 20-21 laipsnį. Vienintelis priminimas apie neseniai praūžusią audrą buvo tas, kad teko atsisakyti iš anksto planuoto žygio tarpekliu, kuriame turistų žygiai dėl audros padarinių laikinai uždrausti. Turizmo agentūros atstovė paaiškino, jog ši vasara apskritai pasitaikė tokia, kad tarpekliai (jų vaizdingų Kretoje yra keletas įvairiems skoniams) dažniau būna uždaryti negu atviri žygeiviams. Be to, pastaruoju metu sugriežtinti ir buvimo juose saugos reikalavimai (apie nelaimes niekas nenori pasakoti).
Antras ir paskutinis nusivylimas man, visokių antikinių griuvėsių dideliam mėgėjui, buvo tas, kad ne į visus griuvėsius taip lengva patekti. Į ne taip toli nuo viešbučio, kuriame buvau apsistojęs, stūksančius Malijos rūmų, statytų net prieš 4000 metų, griuvėsius patekau iš antro karto (antradienį jie turistams būna uždaryti), o į antikinį Dreroso arba Driroso miestą, kur buvo rastas seniausias pilnas antikinės Graikijos konstitucinės teisės įrašas, patekti taip ir nepavyko – šeštadienio popietę jis jau buvo uždarytas, o lipti per spygliuotos vielos užtvarą nesiryžau.
Ne visur tie antikiniai griuvėsiai apskritai išlikę. Pavyzdžiui, Retimne, trečiame pagal dydį salos mieste, daug žaviai itališkų senamiesčio kampelių, o gynybinėje venecijiečių statytoje tvirtovėje (Venecijos Respublika valdė Kretą nuo XIII iki XVIII a. pradžios) yra antikinių kolonų duženų, kurias Venecijos jūrininkai naudojo kaip savo laivų balastą, tad mieste antikos atspindžių nerasi. Negi tie italai žinojo, kad po kelių šimtų metų kažkoks lietuvis ieškos tos antikos.
Nemažai archeologų rastų artefaktų patikimai saugoma Herakliono archeologijos muziejuje. Muziejus nepaprastai įdomus ir vertas kiekvienos jame praleistos minutės. Patys žymiausi jo eksponatai, atstovaujantys ir visos Graikijos antikinę kultūrą – auksinis pakabukas, vaizduojantis Malijos bites (Kretos medus iki šiol vertinamas visame pasaulyje) bei Festos diskas, kurio paskirtis ir hieroglifų prasmė iki šiol neišaiškinti. Bet ir be jų tame muziejuje daug nuostabių nuostabiausių dalykų. O įvairių antikinių ir net ikiantikinių (dar prieš graikams į Kretą atsikraustant statytų) vietovių tiek, kad manydamas, jog sala per didelė, tikrai neklydau.
Gailiuosi, kad tik vieną dieną paskyriau kelionei po salą išsinuomota mašina. Jei kada tektų būti Kretoje, drąsiai tą darykite. Kretiečiai (arba kritikai, kaip aš juos pusiau juokais vadinu) labai kantrūs ir kultūringi vairuotojai. Tiesa, vietiniai kartais jus lenks ir per dvigubą ištisinę liniją, bet tik įsitikinę, jog tai saugu ir nesukels jokios avarinės situacijos. Siauresnėse miestelių gatvelėse jie kantriai važiuos paskui gatvės viduriu einantį pėsčiąjį, tarsi taip ir turėtų būti. Vienintelis daug pypinantis vairuotojas per tą Kretoje praleistą savaitę, ko gero, buvo autobuso, pirmąjį rytą vežusio iš oro uosto į viešbutį. Bet Viena Gera Pažįstama sakė, jog jis greičiausiai sveikinasi su draugais ir giminėmis, o ne barasi su kitais vaiuruotojais.
Keliai Kretoje irgi geri bei nuolat remontuojami. Todėl net automagistralėse greitis dažnu atveju atostoginis – iki 50 ar 70 km/h. Bet kas per atostogas skuba? Vietinės reikšmės keliai irgi dažniausiai asfaltuoti, serpantinų kelkraščiai šalia bedugnių su atitvarais, bet pastarieji skubėti, žvilgterėjus žemyn, nė kiek neskatina. Tad lėčiau negu įprasta Lietuvoje, bet pasivažinėti galima ir net rekomenduotina. Ypač, jei žinai, kur ir ko važiuoji.
Aš per tą dieną su mašina aplankiau Agios Nikolaos, Šiaurinės Kretos pajūrio miestą, kuriame labiausiai patiko ne jūra, o Vulismeni ežeras netoli jos. Tokio jaukumo ir gražumo vietos seniai nebuvau matęs. Gal net niekada. Iš vienos pusės uolos su jose iškirsta koplyčia bei pakrantėse augančiais begalinio senumo alyvmedžiais, iš kitos pusės – jaukios kavinukės, kuriose sunku rasti tuščią vietą. Grįždamas nesusilaikiau neužsukęs į Neapolį, kuris, kaip ir jo bendravardis Italijoje, neįsivaizduojamas be visai neblogo futbolo stadiono, nors miestelis gerokai mažesnis už Rokiškį (apie 4000 gyventojų) ir yra įsikūręs nuostabiame kalnų slėnyje. Tame pačiame Neapolyje pasisekė paragauti ir tradicinio vietinio gėrimo sumados, kuris daromas iš migdolų ir, nors visai be jokio alkoholio, vietinių neapoliečių yra laikomas tradiciniu vestuvių bei krikštynų gėrimu. Tiesa, jį reikia mokėti paruošti – skiesti vandeniu ir pagardinti įvairiais kitais ingredientais.
Kretiečiai man pasirodė gana ištikimi savo tikėjimui (ortodoksai ir graikų apeigų katalikai) žmonės. Nors bažnyčiose žmonių nėra labai daug, bet dažnoje vietoje rasi nedidelę koplytėlę, kurioje kunigo nėra, bet gali bent uždegti žvakelę. Tokia koplytėlė stovėjo ir viešbučio, kuriame gyvenau, kieme, ir pakeliui į paplūdimį ant jūros kranto. O gidės pasakojimas apie Prevelio vienuolyno pietinėje salos pakrantėje istoriją buvo dar vienas atradimas. Salą valdant turkams, Osmanų imperijai, pastarieji, nors daug kur senąsias bažnyčias pavertė mečetėmis, vienuolynų uždaryti nedrįso. O šie tapo graikų nacionalinio išsivadavimo centrais. Ir ne tik dvasiniais centrais – Prevelio vienuolyno muziejuje eksponuojami ir vienuolyno vadovų ginklai. O II Pasaulinio karo metu vienuoliai aktyviai rėmė sąjungininkų pajėgas kovoje su vokiečiais, dėl ko taip pat teko nukentėti.
Beje, nors sena graikų ir turkų priešprieša seniai visiems žinoma ir aiškiai buvo girdėti net lietuvaitės gidės Aidos pasakojime, Retimno centre stovi paminklas visiems išeiviams, graikams ir turkams, kurie po II Pasaulinio karo perbraižant Europos sienas buvo priversti palikti gimtąsias vietas.
Tai tiek apie istoriją. O dabartiniai Kretos graikai – labai vaišingi žmonės. Tokie vaišingi, kad deserto restorane praktiškai galima neužsisakinėti. Kartu su sąskaita tau atneš tauraus gėrimo taurelę ir desertą – vaisių arba pyragaitį. Pirmą dieną, kai dar nieko apie tai nežinojau, vakarienei užsisakiau desertą, o turėjau suvalgyti pusantro. Ir tokią restorano dovaną ( šiuo atveju be deserto, tik gėrimą) gausi net tuo atveju, jei nieko nevalgysi, o tik gersi, tarkim, kokteilį. Bet kokteiliu nepatarčiau apsiriboti – maistas Kretoje tikrai labai skanus. Be to, kitaip negu, pavyzdžiui, Rode, nereikia su žiburiu ieškoti graikiškų patiekalų. Nacionalinė virtuvė ir šeimyniniai restoranėliai čia greičiau taisyklė negu išimtis. Net tie restoranai, kurie skelbiasi itališkais ar vokiškais (vokiečių čia tikrai daug) savo valgiaraštyje turi bent kelis tikrai graikiškus patiekalus. O tikras graikiškas salotas, keptą fetos sūrį ir sardines dar ilgai sapnuosiu.
Be to, visur tave pakalbins, paklaus iš kur esi, kaip patinka Kreta. Dažnu atveju Lietuvą ten žino. Verslininkas nuomojantis automobilius net paaiškino žinąs, jog mes nepriklausomi nuo 1990 ar 1991 metų, o prieš tai priklausėme SSRS.
Kas Kretoje dar nustebino? Nekrologai gatvėse. Pirmą kartą visą jų eilę pamačiau Neapolyje, miestelio skelbimų lentoje. Paskui pastebėjau ir vieną priklijuotą ant elektros stulpo netoli savo viešbučio. Pagalvojau, kad tai ir bendruomeniškumo ženklas, ir teisingas požiūris į išėjimą. Dar paliko įspūdį rankomis gaminamos baklavos tešlos meistrų šou, kurį jie surengė mūsų turistų grupei. Sakoma, kad baklavos tešla turi būti tokio plonumo, kad galėtum perskaityti laikraštį padėtą po ja. Norėdami išgauti tokią tešlą meistrai suka ratą po rato aplink keturkampį stalą, kol tešlos gumulas padengia visą jo paviršių. Paskui užkloja tešlos lakštą drobe ir ant viršaus tempia dar vieną tešlos lakštą. Taip 15 kartų.
Jei kada ragausit baklavą, tradicinį Viduržemio jūros šalių saldėsį, pagalvokite, kiek kartų aplink stalą turi apeiti jo tešlos gamintojas. Tiesa, dabar tą darbą jau atlieka mašinos ir rankiniu būdu baklavą gamina tik ta viena dirbtuvėlė Retimno senamiestyje. Bet Kretoje, kaip ir kitur Graikijoje, dažnai susidursi su dalykais, kurie čia vyko, vyksta ar vyks pirmą arba vienintelį kartą, gal net vienintelėje vietoje visame pasaulyje.
O dėl to, kad Kreta per didelė savaitės atostogoms, buvau teisus. Nepamačiau ne tik pusės, bet ir trečdalio to, ką norėjau pamatyti. Bet aš turbūt neteisingas poilsiautojas, nemokantis tingiai ilsėtis ir kasdien trokštantis naujų autentiškų įspūdžių, skonių, vaizdų.
Grįžus į Lietuvą pasitiko įjungtas šildymas. Net ir su juo kambaryje vėsiau negu Kretoje be jo. Bet nesiskundžiu – jau pasiilgau savo megztinių.
