Savaitgalį Rokiškio kultūros centre gyvenimas kunkuliavo – vyko jubiliejinė trisdešimtoji INTERRAMPA. Tai tarptautinis mėgėjų teatrų festivalis, kuriame jau senokai dalyvauja nebe tik mėgėjai. Tai festivalis, kurį pradėti Jonui Korenkai ir jo bendražygiams reikėjo nemažai drąsos ir avantiūrizmo, kurio trūksta ir trūks dabartiniams organizatoriams. Nes pradėta buvo dar tada, kai nebuvo ne tik jokių projektinių renginių finansavimų, bet net, šiandienos masteliais žiūrint, padorių ryšio priemonių ir tiesiog ryšių.
Jonui Korenkai atminti ir buvo skirtas šis festivalis, todėl jo vardas skambėjo ne tik atidarymo bei uždarymo metu, bet ir tarp spektaklių bei privačiuose pokalbiuose. Kultūros centro antrojo aukšto fojė Rokiškio mašinų gamyklos ir MB „Metorolis“ pastangomis įsikūrė ir jam skirta meninė instaliacija. Nors, kai pagalvoji, kad Režisieriui šių metų vasarį būtų sukakę tik 70, o jo nebėra jau septynetą metų, o Rokiškį paliko daugiau kaip prieš du dešimtmečius, suvoki ir kultūros asmenybės praradimo ir jos nuveiktų darbų reikšmę. Gerai, kad tie darbai tęsiami, kad festivalis tęsiamas ir jau įsitvirtinęs Lietuvos ir Europos mėgėjų teatro gyvenime kaip rimtas bei stabilus. Gal pritrūksta polėkio ir avantiūrizmo, bet jie ateina tik su asmenybėmis.
Jei kalbėsime apie festivalio spektaklius, tai jų buvo įvairių. Apie vietos spektaklius gal čia ir neverta kalbėti, apie juos jau ne kartą rašyta ir kiek didesnis jų kiekis šiame festivalyje nulemtas noru dar kartą parodyti Jono Korenkos mokinių ir bendražygių kūrybą. Gal ne visai pamatuotas „Kapinių klubo“ atnaujinimas po keleto metų nerodymo, kažkodėl įvaFrdintas premjera, nors aktoriai tie patys, režisierius tas pats Justinas Krisiūnas, o šiokios tokios korektyvos, daugiausia pastebimos pirmoje spektaklio dalyje, nedaro šio spektaklio nauju kūriniu. Na, bet susirūpinimas senų spektaklių atnaujinimu labiau negu naujų spektaklių statymu jau tampa pastarųjų metų Rokiškio spektaklio tradicija. Visgi teatro stiprybė yra laiku išimti iš repertuaro pradedančius prastėti spektaklius, o ne begalinis jų eksploatavimas.
Iš svečių spektaklių itin išsiskyrė Priekulės meno ir kultūros centro Ernsto Vicherto teatro „Bušė“, pastatyta pagal Ievos Simonaitytės apysaką „Pikčiurnienė“ (režisierius Donatas Savickis). Dar pažymėtina Ispanijos Garnacha teatro „Barža“ (autorius ir režisierius Jesus Manchon), pažvelgusi į Europos istoriją per kelis audringoje jūroje laivuose įvairiais laikais plaukiančių žmonių pasakojimus. Įdomi buvo JAV lietuvių Audrės Budrys ir Kęstučio Nako „Aksomo keršto“ forma – spektaklis, kuriame savarankišku personažu tampa lėlė. Beje, Kęstučio tėvas gimęs netoli Kamajų, Rudžiuose, tad jam apsilankymas mūsų festivalyje buvo ir labai asmeniškas. Be abejo, negalima nepaminėti ir Anykščių KC teatro pastatyto V. Šekspyro „Otelo“ (režisierius Jonas Buziliauskas). O italai iš Florencijos „Centro di teatro internazionale“ sugebėjo ne tik išmokti savo spektakliui „Aladino noras“ ne vieną lietuvišką frazę, bet ir įterpti į spektaklį citatas iš festivalyje pamatytų kolegų darbų.
Iš pospektaklinių ir užspektaklinių festivalio renginių patiems dalyviams įdomiausi buvo, žinoma, spektaklių aptarimai, kuriuos šiemet moderavo ilgametė Nacionalinio kultūros centro Teatro poskyrio vadovė Irena Maciulevičienė ir Prancūzijos mėgėjų teatrų federacijos viceprezidentas tarptautiniams ryšiams Cyril Yves Francis Walter. Gal šiemet tokiuose aptarimuose buvo mažiau diskusijų ir ginčų, bet ekspertų geranoriškumas visus nuteikė maloniai, niekas nesijautė įskaudintas ar nuskriaustas pastabų.
Patiems festivalio organizatoriams labai svarbi buvo ilgalaikės sutarties su tarptautinės graikų-lotynų kalbų mėgėjų teatrų federacijos taryba CIFTA pasirašymas festivalio metu. Sutartį pasirašė Rokiškio kultūros centro direktorė Vaiva Baltrūnaitė Kirstukienė ir CIFTA prezidentas Ramonas Costa (Ispanija). Sutarties dėka INTERRAMPOJE ir „Theater Cluster“ festivaliuose galėsime matyti CIFTA vienijančių šalių teatrus, o Rokiškio ir jo partnerių Utenoje, Pasvalyje teatrai bus kviečiami dalyvauti CIFTA organizuojamuose festivaliuose.
Rokiškio kultūros centro režisierė Neringa Danienė sakė, jog šios sutarties idėja gimė prieš metus festivalyje Belgijoje. O šiemetinės INTERRAMPOS metu dokumentas aptartas, surašytas ir pasirašytas.
Jau minėta Irena Maciulevičienė, apibendrinama šiemetinį festivalį, uždarymo metu pastebėjo, kad neįmanoma apibendrinti dešimties labai skirtingų spektaklių, bet galima pasidžiaugti ne tik spektakliais, bet ir pačiu festivaliu, kuris gyvuos tol, kol bus gyvas mėgėjų teatras. Šiemetiniai festivalio spektakliai, pasak jos, pasižymėjo profesionalumu, menine kokybe, aktorių atsidavimu tam, ką jie daro.
Festivalis baigėsi, o teatras niekada.
