Irma Dagytė
Telekomunikacijų specialistė, gyvena Londone
Prisimenu, kai televizoriaus ekrane sušmėžavo pilkuma, radijuje įsivyravo tyla. Autobusai, pilni žmonių, važiavo į Vilnių. Man tada buvo septyneri. Buvo baugu, nežinomybė kabojo ore, bet pirmą kartą supratau, ką reiškia vienybė, laisvė, nepriklausomybė. Žodžiai, kurie prieš tai man neturėjo reikšmės. Sausio 13-osios įvykiai ir po jų sekanti epocha išmokė nieko nepriimti kaip savaime suprantamo dalyko. Mano kartai, nepaisant aukų ir sunkaus laikotarpio, tai atvėrė duris į pasaulį. Mes augom ir mokėmės kartu su valstybe, nors ir reikėjo užsiauginti „labai storą skūrą“. Laisvė ir galimybė rinktis yra neįkainojami. Be tuometinių įvykių nebūčiau tuo, kas esu.
Agnė Sirgėdaitė
Kelionių organizatorė, gyvena Balyje
Aš išvažiavau ne dėl to, kad tavęs, Tėvyne, nemylėčiau. Aš tiesiog užaugau. O užaugę vaikai kartais palieka tėvų namus. Aš kaip tavasis baltas gandras, kuriam sparnus davei per pasaulį skristi. Todėl ir rašau, apie pasaulio grožį. Visada rašau tau. Tavo akimis žmonės skaito.
Aš tave labai myliu. Ir jokia kita kalba šis sakinys negalėtų skambėti gražiau. Aš myliu tave, kad nuo pat vaikystės pažinau lietų, o šiandien kieno nors paklausus, kodėl nesislepiu nuo iš dangaus krentančių lašų, aš galiu papasakoti, kad atkeliavau iš „lietaus šalies“.
Aš myliu tavo poeziją, nes nėra ir kažin ar bus kas nors gražiau užrašyta nei Marcinkevičiaus apie tave kadaise.
Aš myliu tave už tavo dainas. Už tą baltą paukštį, kuriuo mes visi šventai tikėsim.
Aš myliu tave, nes mane sukūrei. Kad nuo pirštų galiukų iki paskutinio plauko tavim esu.
Aš myliu tave, nes paleidai mane.
Kad užauginai, išmokei, išlydėjai ir ilgiesi.
Kad laisvę man davei.
Karina Kazlauskaitė
Juvelyrė, gyvena Bajorų kaime, prie Kriaunų
Sausio 13-oji mane visad nubloškia į mokyklos koridorių, tada man buvo 10. Vieną iš tų dienų, kai vyko neramumai, per pamoką išsiprašiau į tualetą. Einančią tuščiu koridorium mane apniko keista nuotaika: ir baimė, ir nuojauta, kad kažkas prasidės naujo. Norėjosi suprasti.
