Kaip radosi ir koks bus tas mūsų „Dėdžių ir dėdienių“ spektaklis

Apie tai, kad Vaižgantas mano likiminis autorius, jau šnekėjau (rašiau) prieš septynetą su puse metų, kai statėm „Nebylį“, gražiai per ketverius gyvavimo metus suvaidintą apie 40 sykių. Dvidešimt metų su šiuo autorium, galima sakyti, kėliausi ir guliau, nes Lietuvių literatūros ir tautosakos institute teko dirbti jo raštų rengimo grupėje. Vienas ir su kitais parengiau gal kokią dešimtį tų Raštų tomų. Gal kiek daugiau, gal kiek mažiau, bet, kai dabar iš mokslininkų diskvalifikavausi, tikslumu galiu nebesirūpinti. Iš tikrųjų – koks skirtumas – Vaižgantas juk svarbesnis ir reikšmingesnis tautos kultūrai už visus jo raštų rengėjus kartu sudėjus.

Taip, besėdėdamas su Vaižganto tekstais, gal ir pats kiek suvaižgantėjau, išmokau nesusireikšminti, kartu, kaip sakė kitas poetas (V. Mačernis) – „aš pažinau karalių tavyje“ ir išmokau beveik viską matuoti Vaižganto matu. Na, bet aš čia jau apie save, o ne apie spektaklį.

Iš gausybės įvairių „Dėdžių ir dėdienių“ inscenizacijų atrodo, kad ne taip jau sunkiai ta Vaižganto proza verčiama į teatro kalbą. Bet taip tik atrodo. Iš tikrųjų apysakoje ir dialogų nedaug, ir veiksmo neypatingai, ir siužetas nubrėžtas tik punktyrais, ir baudžiavinio bei pobaudžiavinio kaimo santykiai jau sunkiai besuprantami laisvam šių dienų žmogui. Vilioja gal tik meilės trikampis Mykoliukas – Severiutė – Rapolas Geišė. Bet juk ir jame, tame trikampyje, romantiškasis herojus Mykoliukas – visai ne herojus ir apskritai pati silpniausia trikampio viršūnė, neturinti jokių šansų laimingam gyvenimui.

Visa tai ir lėmė, kad apie „Dėdžių ir dėdienių“ pastatymą Rokiškio scenoje pradėjau galvoti dar statydamas „Nebylį“, o pastačiau tik dabar. Pagrindinis principas – apsaugoti Vaižganto tekstą nuo nebūtinų ir nereikalingų priedų, nuo noro pridėti savų žodžių, kurie gal kažką paaiškintų ar išryškintų, bet žeistų kūrinio autentiškumą. To laikiausi „Nebylyje“, to siekiau ir čia. Reikėjo rasti tik reikiamą formą.

O formą padiktavo supratimas, kad reikia atsisakyti konkretaus laiko ir vietos, aiškių nuorodų į kaimą, baudžiavą ir pan., pakabinant veikėjus tarsi tam tikrame vakuume, iškeliant ne kultūros, o žmogaus prigimties dalykus. Pirmas užkliuvo Mykoliuko smuikelis, kuriuo jis griežia tą savo vienintelę negudrią melodiją „Kai noriu, rimtai dirbu“. Smuikas – jau kultūros ženklas, o man norėjosi kažko archajiškesnio, ne taip artikuliuotai skambančio. Kažko daugiau ritmiško (mane labai seniai persekioja bendro su mušamųjų grupe spektaklio idėja). Ir staiga vieną dieną kažkur pamačiau, kad Salų dvaro amatų dirbtuvės pasidarė tabalus. Ir viskas – supratau, kad tie tabalai yra raktas, kuriuo atrakinsime „Dėdes ir dėdienes“. Žinau, tau gal toptels ironiška mintis, kad tiesiog neturėjau Mykoliuko vaidmeniui žmogaus, kuris galėtų pagroti smuikeliu, ir tu tam tikra prasme būsi teisi. Netgi visai suprasiu tuos, kurie sakys, kad Mykoliukas be smuikelio – ne Mykoliukas, ir kad aš išsidirbinėju. Bet smuikas šiuo atveju juk yra ženklas garso, kuris žmones kviečia iš vienos erdvės į kitą – iš sodybos sakraliosios erdvės į gamtos sakralumą – atlikti tam tikrų maginį pagrindą turinčių veiksmų – šokti. Ir ta vienintelė Mykoliuko griežiama melodija – juk tai irgi nuoroda į labiau ritmu, reikalingu šokiui, paremtą skambesį.

Taip užsikabinus už tabalų – archajiško signalinio lietuvių liaudies instrumento, skirto sukviesti žmones, pranešti jiems vienokią ar kitokią žinią – kamuolys pradėjo vyniotis. Jei labai norėsi, kada nors papasakosiu painią ir ilgą tabalų gaminimo istoriją, kurioje susipynė pinigai, verslas, dailieji ir kitokie amatai, interesai, bet mažai tebuvo meilės ir aiškaus išmanymo. Per tą istoriją rimtai tabaluoti pradėjom tik rugpjūtį, nors pagal planą turėjom ritmiškai lavintis nuo birželio, iš karto po teatro jubiliejaus. Mūsų muzikantai, išvydę tokius „gargarus“ ir pabandę plaktukais pastuksenti į lentas, kraipė galvas ir sakė, kad nežino, ką iš tokio primityvaus instrumento galima „išlaužti“. Turbūt pameni, bandžiau per socialinius tinklus kviestis norinčius pamėginti instrumentą ir pašalinius, „iš liaudies“, bet kažkaip sunkiai sekėsi prisikviesti. Iš tų, kas atėjo ir pabandė Dalia Ziemelienė iš Bajorų „užsikabino“ ir liko, bet ji ne svetima, ČIZe vaidina, aktorė, tik mūsų teatre jai bus pirmas vaidmuo.

Bet aš jau užšokau į priekį. „Prisijaukinti“ tabalus pasikvietėm du jaunus jauno Klaipėdos „Taško“ teatro aktorius Veroniką Tarasevičiūtę ir Donatą Mickūną. Jie savaitę mus bandė atvesti į ritminės doros ir supratingumo kelią ritminės piramidės metodu (oi, kaip mums atrodė, kad milžiniškais žingsniais tobulėjam!) ir liepė toliau tobulintis patiems iki sėkmingos premjeros. Mane (ir gal ne tik mane) tie jauni fantastiškos energijos žmonės be galo sužavėjo, pasisėmiau iš jų įkvėpimo mažiausiai pusmečiui ir iki šiol juos miniu pačiais geriausiais žodžiais. Tiesa, jie abu atvažiuoja į Interrampą ir parodys spektaklį „Sudie, derintojau“. Būtinai ateik pažiūrėti – jie geri, jie galingi ir t.t.

Tada prasidėjo repeticijos. Aktoriai gavo lengvą šoką, nes inscenizacijos teksto tebuvo keturi puslapiai (paprastai būna bent jau 20). Ir dar buvo pasakyta, kad tie, kurie teksto negavo, turės repetuoti daugiau ir spektaklyje bus gal net svarbesni. Tai sudėtinga suprasti ir įsisąmoninti, nes dauguma spektaklių repeticijų prasideda nuo teksto ir tekstu pasibaigia. Tai yra, kalbama, kaip interpretuoti pjesės tekstą, jis visaip vartaliojamas ir t.t. O čia iš esmės reikėjo daugiau analizuoti ne inscenizacijos (tai, ką reikės šnekėti scenoje), o apysakos tekstą. Ir mokytis, kad vaidyba yra ne tai, ką šneki, o tai, ką, kaip ir kodėl darai prieš žodžius, po jų ir tarp jų. Tekstą paprasta buitine intonacija gali pasakyti iš esmės kiekvienas, bet tekstą visada reikia ne tik pasakyti, o ir suvaidinti. Pabandyk pasižiūrėti spektaklį ar filmą be garso ir suprasi, kas yra vaidyba.

Gal aš nepasakosiu čia daug apie pačias „Dėdžių ir dėdienių“ repeticijas, nors jos buvo tikrai neeilinės, gerokai skyrėsi nuo visiems įprastų (ir tai, žinoma, erzino aktorius, nes jie, kaip visi mirtingieji, nori patogumo), bet juk tai mūsų virtuvė, o svylančių puodų ir panašūs kvapai ne visiems.

Kai aną dieną pasižiūrėjau spektaklio perbėgą ir pamačiau, kad viskas trunka apie 40 minučių, susimąsčiau: gal reiktų pridėti kelias scenas? Turėjau atsargoj vienoj smegenų kertelėj dar kokių 10-15 minučių veiksmo. O paskui pagalvojau: na, o kam? 40 minučių – tai beveik akademinė valanda. Pamoka. Tik kad spektaklis toks, kaip čia pasakius… Skirtas labiau tiems, kas gerai žino „Dėdes ir dėdienes“. Man ir į galvą neatėjo, kad kas nežino, gali būti neskaitęs, o išaiškėjo, jog tai, kas labiausiai turėtų būti žinoma, yra nepažinta. Čia kaip su K. Donelaičio „Metais“. Visi juos tarsi puikiausiai žino, o iš tikrųjų absoliuti dauguma teperskaitė kelias mokyklinių vadovėlių ištraukas.

Galiausiai apie aktorius. Mykoliuką vaidina Tomas Kundelis, Severiutę – Ieva Kilienė, kuri teatre jau ne naujokė, bet tokį didelį ir sudėtingą vaidmenį vaidins pirmą kartą, Rapolą Geišę –  Sigitas Daščioras. Ir dar 14 aktorių šoka, dainuoja, muša ritmą, tabaluoja ir daro kitus baisiai reikalingus spektakliui dalykus. Trys-keturi iš tų keturiolikos vaidins mūsų teatro spektaklyje pirmą kartą – jau minėta Dalia Ziemelienė, Ineta Radišauskaitė, Eglė Bielskytė ir Gytis Antanavičius.

Tuo ir pabaigsiu.  Mano aktoriai vis šaiposi – klausia, ar po premjeros dar bus kitas spektaklis. Bus. „Dėdes ir dėdienes“ lapkričio pabaigoje ignaliniečiai jau kviečia į „Kaimynų“ teatrų festivalį, kviečia mažeikiškiai. Ir kitus spektaklius kviečia – po trejeto savaičių Biržuose vaidinsim „Aš tave užmiršau“, jau turim kvietimus kitų metų rugpjūčiui ir rugsėjui. Teatro pradžią dar galima numanyti ar daugmaž atsekti, nors dažniausiai sužinai, kad prieš tą pradžią buvo dar kita pradžia, o prieš ją dar kita; o pabaigos teatras neturi.

Rokiškio liaudies teatro režisierius

Eligijus Daugnora