Idėja gimė seniau
„Berniukas“ – taip vadinasi dailininkės Astos Keraitienės paroda. Anot jos pačios, tai kūrybos laikmečio – apie 30 metų – apibendrinimas. „Džiaugiuosi, kad subrendau konceptualiai parodai“, – sakė dailininkė.
Paveikslai stilistiškai artimi, sakytum, jungiasi į pasakojimą. „Šis ciklas nutapytas vienu įkvėpimu techniškai, tačiau berniuko idėja gimė daug seniau. Norėsiu tęsti šį ciklą, tai tik pradžia, o kaip toliau seksis atskleisti šią temą, neįsivaizduoju ir pačiai smalsu. Betapant sumanytą idėją, kartais patys paveikslai pradeda vesti mane“, – šypsojosi dailininkė.
Visa emocinė visata
„Kas tas berniukas?“ – teiravomės dailininkės A. Keraitienės. Ji sakė: „Berniukas – vienas mano kūrybos simbolių. Pirmą piešinuką su berniuko motyvu nupiešiau gal prieš 20 metų. Ir kaskart mano kūryboje atsirasdavo įvairių jų motyvų. Esu trijų berniukų mama. Parodos pavadinimas natūraliai tapo tiltu tarp mano kasdienybės ir kūrybos. Jis paprastas, bet kartu labai talpus – už jo slypi visa emocinė visata: meilė, rūpestis, ilgesys, nuovargis, šviesa, laikas bei prisiminimai. Bet yra ir kitas parodos aspektas: tas berniukas – tai vidinis vaikas, kuris yra kiekviename iš mūsų.“
Vidinis vaikas išlieka
„Berniukas žirniukas“ – galėtum taip pavadinti vieną paveikslą, ir savo tema, ir jautrumu primenantį seniai žinomą pasaką. Tai vaiko gebėjimas panirti į smulkmeną. O gal tai priekaištas suaugusiajam, nebesugebančiam išskirti prasmingų detalių? Inga Matulienė, lankiusi A. Keraitienės tapybos užsiėmimus, edukacijas, dailininkei padovanojo didžiulę žirnio ankštį, pilną žirnių. „Mus dailininkė mokė, jog menas yra staigmena: tu matai vieną dalyką, o esmė yra visai kita, ji giliau“, – „Gimtajam…“ pasakojo ji.
Ir tikrai: nors paroda yra dėmesinga vaikiškam pasauliui, panašu, kad ji skirta suaugusiesiems. Pripažįsta ir A. Keraitienė. Ji sakė: „Tapydama pastebėjau, kaip prisiliečiu prie savo vidinio vaiko. Tai dialogas tarp manęs ir mano motinos, tarp manęs ir mano vaikų, tarp praeities ir dabarties. Tai pasakojimas apie meilę, laiką ir akimirką, kurią norisi sustabdyti, kad ji išliktų visada, – bent drobėje.“
Ritos Briedienės nuotr.
Neatimti atradimų džiaugsmo
Kodėl „Be pavadinimo“? Iš pradžių lyg nustebino, kad paveikslas vadinasi „Be pavadinimo“. Ir antras, ir visi kiti „Be pavadinimo. O paskui pasiduodi tėkmei, stebėjimui ir pastebėjimui – tiesiog mėgaujiesi dailininkės fantazija. Anot A. Keraitienės, parodos paveikslai be pavadinimų todėl, kad ji nenori iš žiūrovų atimti atradimų džiaugsmo. „Jie tapo tarsi asmeniniu mano dienoraščiu ir pasakojimu kitiems. Tapydama niekada negalvoju apie žiūrovą, bet kai paveikslai iškeliauja iš studijos, jie ima gyventi naują gyvenimą. Tikiuosi paveikslai „prisilies” prie žiūrovo vidinio vaiko, vaikystės, kurios spalvos kiekvienam skirtingos ir neišblunka“, – kalbėjo dailininkė.
Parodos atidaryme – dailininkai, visuomenės ir valdžios žmonės. „Į parodą atvyko mano artimiausieji – šeima ir gausus būrys draugų, pažįstamų. Malonu, kad sulaukiau savo kolegų ir bičiulių dailininkų iš Rygos, Baldonės ir Zasos“, – „Gimtajam…“ sakė A. Keraitienė.
Veiks interaktyvus kampelis
Ši paroda dar kai kuo unikali. Joje veiks interaktyvus kampelis, kuriame žiūrovas galės popieriaus lape palikti – piešiniu, raštu ar kita kūrybine išraiška – savo vaikystės prisiminimą. Anot dailininkės, jai tai bus lyg atgalinis ryšys parodos lankytojo, ir, galbūt, nauju įkvėpimu jai pačiai.
„Jau dabar didžiulė drobė užsipildė lankytojų vaikų ir suaugusiųjų piešinukais. Jie tarsi prisijungia prie parodos ir tampa jos dalyviais. Nuoširdžiai dėkoju visiems atėjusiems į parodos atidarymą ir linkiu surasti savo vidinį „berniuką”, – sakė dailininkė Asta Keraitienė.
Šiai parodai gautas Rokiškio rajono savivaldybės Kūrybos projekto finansavimas.
