Grupė jaunuolių iš nedidelio miestelio susirenka į klasės susitikimą. Vieni tebegyvena čia, kiti grįžta iš užsienio. Jiems išėjus iš restorano, pradeda lyti. Priedangą jie randa po stogeliu priešais galinį įėjimą į apleistą pastatą.
Kažkam prireikia į tualetą. Kažkas nori nuotykių… Grupelė išlaužia pastato duris ir įeina vidun. Taip prasideda nuotykių pilna istorija, kurios metu tyrinėjame ne tik paties pastato, bet ir į jo pinkles pakliuvusių jaunų žmonių praeitį. Jaunuoliai atsiduria spąstuose, iš kurių gali išsivaduoti tik didelių pastangų ir skaudžių aukų kaina.
Spektaklis balansuoja tarp tikrovės ir magijos ribos. Čia susijungia šeimos istorija, kultūrinė kelionė per praėjusius dvidešimt penkerius metus, kova su priespauda ir bejėgiškumu, svajonės, troškimai ir išdavystės. Tuo pačiu tai ir valdžios suluošintų, nuo pandemijos priklausomų sielų kova už autonomiją. Galų gale, įvairias gamtos katastrofas ir dvasines krizes kęsti verčiamos, ant kelių nuolat klupdomos žmogaus valios triumfas.
Spektaklis kelia klausimą, ką mes aukojame, norėdami pasiekti tikslą? Ko imtis esame pasiryžę vardan išsigelbėjimo? Istorija mus išmokė, kas yra priespauda. Tačiau, nors atėjome iš diktatūros, kažkodėl nepastebime, kai patys engiame kitus. Nenorime suprasti pabėgusiųjų dvasinės prigimties, net kai patys esame priversti būti pabėgėliais.
Pandemijos metu vėl ir vėl patiriame visišką priklausomybę, užsidarymą, gyvenimo nenuspėjamumą ir negailestingumą. Siekdami pabėgti, esame pasiryžę bet kam. Net išduoti savo vertybes, idėjas, draugus. Audros sūkuryje svarbus tik išsigelbėjimas. Vardan jo esame pasiryžę paaukoti milijonus.
Ko gero, šiandien svarbiausia iš naujo suprasti, kad mes tarpusavyje susiję. Mus jungia ne kalba, ne kultūra, o bendras žmonijos likimas. Visi turime imtis atsakomybės vieni už kitus. Kovoje dėl išlikimo negalime prarasti žmogiškumo.
Galbūt išgyvensime marą, bet ar po jo tebeliksime žmonėmis? Ar verta likti gyviems, jei prarasime viską, kas kelia pasididžiavimą savo žmogiškąja esybe? Ar verta kovoti, jei kovos metu pamirštame, dėl ko kovojame? Ko vertas menas, jeigus jis sunaikina žmogų? Ko verta laisvė, gauta kitų žmonių gyvybės kaina? Ko verta nuo kaltės jausmo dūstanti laimė?
Spektaklį kartu su žymiu vengrų režisieriumi kuria išskirtinė Lietuvos aktorių komanda – Valentinas Masalskis, Viktorija Kuodytė ir Dainius Gavenonis. Visi jie yra apdovanoti Auksiniais scenos kryžiais, įvairiais Lietuvos kino apdovanojimais, V. Masalskis ir V. Kuodytė pelnė Nacionalines premijas. Tokių išskirtinių Lietuvos teatro scenos asmenybių kuriamo spektaklio rodymas šalies regionuose – tai unikali proga periferijos gyventojams stebėti aukščiausio lygio teatro produkciją.
Režisierius: Árpád Schilling
Scenografė: Renata Valčik
Kompozitorė: Nijolė Sinkevičiūtė
Šviesų dailininkai: Julius Kuršis, Stasys Jamantas
Garso režisieriai: Laurynas Milinis, Edvinas Vasiljevas
Dramaturginiai tyrimai: Ildikó Ságodi
Vaidina: Viktorija Kuodytė, Valentinas Masalskis, Dainius Gavenonis ir Klaipėdos jaunimo teatro aktoriai: Laima Akstinaitė, Justina Burakaitė, Karolina Kontenytė, Vaiva Kvedaravičiūtė, Rugilė Latvėnaitė, Artūras Lepiochinas, Simonas Lunevičius, Ieva Pakštytė, Paulius Pinigis, Donatas Stakėnas, Gytis Šimelionis, Asta Zacharovaitė, Donatas Želvys, Marija Žemaitytė.
N-16
Užs. 1191
