Tiesa, šeškus šiais laikais, kaip ir kiškius ar kitus šiltų kailių nešiotojus, mažai kas gaudo ir turguje ar mugėse nepardavinėja, bet kojas ir rankas puikiai šildo veltiniai, megztos ir veltos pirštinės, kojinės. Jų pasirinkimas Šeškaturgyje tikrai buvo didelis. Galėjai net metų tautodailininke pripažintos Alės Deksnienės ir jos vyro Kęstučio tikrai dailių ir patogių gaminių iš „Suvelto stiliaus“ įsigyti, galėjai ir paprastesnių kitų meistrų darbų parsinešti.
Iš didesnių Šeškaturgio atradimų reiktų paminėti Valentinos Stanevičienės iš Anykščių kruopščiai visokiausių gėlių raštais siuvinėtus darbus – apyrankes, pakabukus ir kitokius mielus papuošalus.
O kokia mugė be Dano Stočkaus bei Vido Kirstuko medžio darbų. Atrodo, jau viską matei ir žinai, bet pamatai pirmojo kryželius iš bažnyčios langų rėmo medžio ir visokius mažus indelius, antrojo medines skrybėles – ir vėl eilinį kartą nustembi, išsižioji ir susičiaupti nebegali.
Pirmą kartą Šeškaturgyje prekiavo Lena Voverienė iš Lukštų, atvežusi gražių spalvingų darbų iš epoksidinės dervos.
Buvo šiame prekymetyje ir keramikos, ir mezginių bei nėrinių, ir puošnių šventinių žvakių ir dar daugybė visokių dalykų. Viskas rankų darbo, jokiuose prekybcentriuose nerandama. Kartais net ir visai nereikalingą dalyką norėjosi pirkti vien dėl įdėtų pastangų. Kaip tas Rokiškio profesinio mokymo centro įvairias rankines ir dėtuves išsiuvinėtas ne tik ornamentais, bet ir Rokiškio dvaro vaizdais, kitais miesto simboliais. Arba įvairiausius Skemų socialinės globos namų globotinių darbus.
Būriavosi žmonės ir prie kūrybinių dirbtuvėlių erdvės, kurioje netrūko norinčių pasisiūti padėkliuką puodeliui, susivelti iš vilnos ar susirišti iš žolynų žaisliuką Kalėdų eglutei, pasidaryti žalvarinį papuošalą, neįkyriai padedant Krašto muziejaus darbuotojams.
Kas buvo Šeškaturgyje, tas džiaugėsi ir gyrė, o kas nebuvo, gal kitus šeštadienius muziejuje apsilankys. Bet ten jau bus kitos grožybės ir gėrybės, kurių prieš didžiąsias metų šventes ima ir prisireikia.
