Suveiniškis virto Suvainiškiu
Tikslių žinių apie Suvainiškio pradžią nėra. Manoma, kad jo atsiradimas susijęs su pirmosios bažnyčios pastatymu, parapijos įsteigimu ir vienuolių apsigyvenimu joje. Miestelio vardas ir bažnyčios pastatymo proga nusakoma padavimais, turinčiais nemažos istorinės prasmės. Suvainiškio atsiradimas siejamas su buvusiu Ratkūnų Kamarauskų dvaru. Anksčiau miestelis stovėjęs ant Kamarauskų dvaro žemės. Prieš pirmosios bažnyčios pastatymą dabartinėje jo vietoje buvę Ratkūnų dvaro kumetyno pastatai, prie jų iškasto šulinio vandeniu girdydavę dvaro gyvulius, ten buvusi dar ir susirinkimų vieta. Sekmadieniais ir šventadieniais apylinkės gyventojai, daugiausiai jaunimas, susirinkdavę pasilinksminti. Vietiniai žmonės dažną susibūrimų vietą praminė Suveiniškiu (nuo tarmiško žodžio „suveiti“). Tas pavadinimas prigijo.
„Dabar miestelio pavadinimas truputį pakeistas, rašoma Suvainiškis, tačiau teisingiausias jo pavadinimas būtų pirmykštis, nes ir pirmuosiuose parapijos krikšto metrikuose 1782 m. vietos pavadinimas užrašytas Suveiniškiai“, – rašoma suvainiškėnų sudarytoje knygoje „Suvainiškis ir jo apylinkės“.
Padavimais apipinti faktai
Pirmąją medinę bažnyčią Suvainiškyje XVII a. antrojoje pusėje pastatė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūsininkas, Ratkūnų dvaro savininkas Kazimieras Šumlianskis. Kai ši paseno ir nebetiko naudoti, 1782 m. Ratkūnų dvaro naujieji savininkai Kamarauskai pastatė naują, taip pat medinę šventovę. Prie jos įkūrė kunigų atgailos reguliariųjų kanauninkų vienuolyną. Fundaciniame rašte jie nurodė, kodėl reikalinga bažnyčia – Suvainiškio parapija nuo Panemunio ir Kvetkų parapijų atskirta dviejų upių, per jas pavasario ir rudens potvynių metu neįmanoma persikelti, be to, ji skirta ir Kurše gyvenantiems lietuviams. Iš to meto krikšto metrikų matyti, kad bažnyčia turėjo didelės reikšmės besiskverbiančiai liuteronizmo įtakai sulaikyti – 1830 m. iš dvidešimties pakrikštytųjų buvo vienuolika vaikų iš Kuršo.
Vienuoliai bažnyčiai vadovavo iki 1814 m. Valdžiai uždarius vienuolyną, jame darbavosi kunigai.
Antrosios bažnyčios pastatymo aplinkybės apipintos padavimais. Vienas Ratkūnų dvarininkų Kamarauskų sūnus mėgdavęs medžioti. Po vienos nenusisekusios medžioklės susierzinęs šovė į pakelėje stovintį kryžių. Naktį jis susapnavo baisų sapną, jį atpasakojo tėvams, kartu primindamas ir savo nedorą poelgį. Šeimos nariai, bijodami atpildo ir norėdami atsiprašyti Dievo už įžeidimą, nutarė pastatyti to peršauto kryžiaus vietoje bažnyčią.
Mūro bažnyčios statybai ir išlaikymui – parapijiečių lėšos
Pairus Kamarauskų statytam bažnyčios pastatui, vyskupas Motiejus Valančius atkėlė energingą ir darbštų kunigą Antaną Mackevičių, įpareigodamas jį telkti parapijiečius naujų maldos namų statybai. Dabartinę akmenų mūro Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčią parapijiečių lėšomis 1862–1863 m. pastatė kunigas A. Mackevičius.
„Tai viena gražiausių bažnyčių Lietuvoje“, – sakė Pandėlio seniūnas R. Varanius.
Joje kunigavo nemažai šviesių asmenybių. Vienas tokių – Juozas Šumskis. Miestelyje gyvenanti 86 metų Aleksandra Savičienė pamena: „Jį atkėlė 1963 m. prieš Velykas. Iki jo kunigavęs Uogintas nuo Kalėdų metė kunigystę, tai keletą mėnesių parapija neturėjo dvasininko, neveikė bažnyčia. Uogintas bažnyčios raktus ir kasos knygą buvo palikęs mano vyrui Stasiui Savičiui – bažnyčios komiteto kasininkui. Komitetui turėjo priklausyti bent po vieną žmogų iš kiekvieno kaimo. Iš viso komitete buvo dvidešimt žmonių. Taigi reikėjo surinkti valstybei skirtus mokesčius, kitaip bažnyčią būtų uždarę. Juos rinko Ona Stankaitienė, buvusi tremtinė, prieškario laikų mokytoja. Juozo Šumskio rūpesčiu buvo sutvarkytas šventorius: išlygintos žemės, nutiesti takai procesijai, pasodinta gėlių.“ Kunigas taip pat pasirūpino bažnyčios vidaus dažymu, jam vadovaujant sudėtas parketas, dekoruotos lubos ir sienos, meistras iš Latvijos pagamino naujus suolus. A. Savičienė pamena, kad šventoriaus lyginimo darbams atlikti buvo reikalingas buldozeris. Jos vyras S. Savičius nuėjo pas tuometinį Suvainiškio kolūkio pirmininką Vytautą Juodelį ir paprašė pagalbos. Pirmininkas skyrė buldozerį, žinoma, nelegaliai. Vėliau S. Savičius supažindino kunigą su pirmininku ir jam nebereikėję tarpininkauti. 1972 m. minėtasis kunigas buvo iškeltas į Užpalių parapiją, nes ten reikėję sutvarkyti bažnyčią ir kleboniją. Parapijiečiai jo labai gailėję.
Smagiausia per šventes
Nuo 2004 m. parapijai vadovauja kunigas Virginijus Šimukėnas. Paklaustas apie tai, kas būdinga suvainiškėnams, sakė: „Jie paprasti, nuoširdūs, bažnyčią remiantys žmonės. Šviesus, gyvas miestukas. Gaila, kad mažėja žmonių.“ Jo atmintyje taip pat gyvi J. Šumskio atsiminimai apie Suvainiškį: „Kur bebūčiau, aš labai gailiu šitos parapijos.“
Bažnyčioje jau devynerius metus patarnaujanti Danutė Giedrytė gyvena Latvijoje. Šv. Mišios vyksta beveik kasdien, todėl ji daug laiko praleidžia bažnyčioje, rūpinasi švara, tvarka. Jai čia ramu, jaučiasi reikalinga, nes gali padėti. Prieš didžiąsias šventes tvarkytis padeda kitos moterys, klebonas atsiveža padėjėjų iš Rokiškio ir Čedasų. Kada smagiausia? „Smagiausia prieš šventes, nes daug rūpesčių ir šurmulio. Bet liūdna, kai jos praeina. Eilinę dieną pasimelsti susirenka tik šešios moterys“, – pasakojo Danutė. Pakviesta fotografuotis ir paprašyta pasirinkti mylimiausią vietą, renkasi Marijos altorių.
Virginija Konstanblackienė, kultūros specialistė, taip pat turi veiklos bažnyčioje – vargonuoja, moko giedoti choristes. „Iš viso esame penkios giedotojos. Į Mišias atvažiuoja ir katalikų iš Latvijos, kartais prašo giesmių natų. Nežinau, ką jie daro su lietuviškais žodžiais… Gal pritaiko latviškus?..“ – svarstė moteris. „Aš groju „Yamaha“, bet vienąkart per metus, per Šv. Jokūbo atlaidus, suskamba didieji vargonai. Jais vargonuoti atvažiuoja vargonininkas iš Rokiškio“, – sakė V. Konstanblackienė.
Jubiliejai ir jų įprasminimas
Suvainiškis pirmąkart istoriniuose šaltiniuose paminėtas 1612 m., tad prieš penkerius metus jis šventė 400 metų, o bažnyčia – 230 metų jubiliejų. Visus išjudinti teko bibliotekininkei Reginai Šimėnienei. Susitelkę žmonės prisiplanavo darbų, ieškojo rėmėjų ir pradėjo konkrečią veiklą. Visiems numatytiems darbams atlikti reikėjo daug rankų ir talkų. Dabar miestelio aikštėje stovintis ir jubiliejų menantis paminklinis akmuo buvo atgabentas iš Ratkūnų kaimo. Jis sveria per 10 tonų. Jubiliejiniai renginiai vyko dvi dienas. Buvo organizuota mini konferencija kultūros centre, gausų būrį vietinių bei kraštiečių sutraukė paminklinio akmens atidengimas, vakaronė, kaimo kapelos „Sadūnai“ koncertas, atminimo medelių sodinimas prie miestelio aikštės ir, žinoma, Šv. Jokūbo atlaidai.
Miestelio praeitį ir jubiliejus įprasmino Edmundo Jakubėno, Vladislavos Samulėnaitės ir R. Šimėnienės sudaryta knyga „Suvainiškis ir jo apylinkės“, išleista 2014 m. Joje skrupulingai surinkta ir užrašyta Suvainiškio istorija nuo įsikūrimo iki šių dienų: apžvelgiama bažnyčių ir vienuolyno, dvarų, įstaigų ir organizacijų, pasipriešinimo judėjimo istorija, kolūkinė era, aprašomi gyventojai ir netgi pateikiami šeimų mini genealoginiai medžiai. Ypač išsamiai pasakojama apie rengimąsi 400 metų jubiliejui ir jo renginius, akcentuojama, kas ką nuveikė. Pavardės, pavardės, pavardės… Visa tai liudija apie dėmesį žmogui.
Tų metų jubiliejiniame lankstinuke parašyta: „Šiandien Suvainiškyje gyvena apie 170 žmonių. Veikia bažnyčia, biblioteka, medicinos punktas, kultūros namai, kilnojamasis paštas, pieno punktas, Pandėlio girininkijos Suvainiškio eiguva, parduotuvė, alaus baras.“
Kas pasikeitė prabėgus penkeriems metams? Iš šio sąrašo pranyko medicinos punktas (uždarytas šių metų birželio mėnesį) ir alaus baras (ant jo sienų jau keletą metų kabo užrašas „Parduodamas“). „Miestelyje gyvena 141 žmogus, yra 87 sodybos, sunykusių nebeskaičiavome. Tuščių namų 24“, – vardijo puikiai padėtį žinanti bibliotekininkė R. Šimėnienė. Ji čia perėjo dirbti, kai 2007 m. sausio mėnesį buvo uždarytas veikiantis paštas.
Šiais metais liepos 22–23 d. Suvainiškio miestelis švenčia 405 metų jubiliejų.
Mokykla
Pirmoji pradinė mokykla čia veikė 1904–1949 m. Ji tapo septynmete, vėliau –aštuonmete, o 1988–2008 m. – pagrindine. Deja, mažėjant vaikų, 2008–2012 m. dar veikė Pandėlio pradinės mokyklos skyrius. Jo panaikinimas tapo dideliu praradimu miestelio bendruomenei. 2012 m. į renovuotą mokyklos dalį persikėlė biblioteka. Jos skaitytojų sąrašuose – apie 140 žmonių, mat skaito ir aplinkinių kaimų žmonės, tik vaikų mažoka – 13. Šiame pastate įsikūrusi ir bendruomenė.
Buvusios mokyklos laikus dar mena spalvingai išdažytos laiptinės, tuometinio mokyklos vadovo Valdžio Vaičėno iniciatyva įkurtas mažytis muziejus, kuriame –namų apyvokos daiktai, baldai, sovietinių laikų reliktai. Visi eksponatai surinkti iš šių apylinkių. Pavyzdžiui, lininių rankšluosčių su išsiuvinėtais inicialais atnešė Anelės Žvironaitės-Vajegienės anūkai. Vienas įdomiausių eksponatų – medinis supamasis lopšys, kuriame augo V. Vaičėnas. Lopšį stalius pagamino 1962 m., ir jis buvo skirtas būtent Valdžiui.
Skoningai ir originaliai įrengta buvusios mokyklos valgykla šiandien tarnauja kaip susibūrimų vieta. Ją suprojektavo Raimundas Nagelė, darbavosi nagingas ūkvedys Petras Raišys, savo darbais puošė mokinukai.
Kasdienybė
Eilinę darbo dieną apie 10 val. miestelis atrodo lyg išmiręs. Kilnojamasis paštas atvažiuoja antradieniais–šeštadieniais, automobilis pastovi 15 min. Paštininkė leidinius išnešioja po namus. Ant buvusio pašto pastato kabo užrašas „Parduodamas“. Maršrutinis autobusas į stotelę užsuka dvi dienas per mėnesį – ketvirtadieniais. Tai galimybė nuvykti į Rokiškio turgų ir grįžti atgal. Per mokslo metus suvainiškėnai naudojasi mokinius į Pandėlio gimnaziją vežiojančiu transportu.
„Mūsų, Ratkūnų gatvėje, buvo apgyvendinti visi namai. Dabar ji baigia ištuštėti. Yra nusipirkusiųjų namus, bet mažėja nuolatinių gyventojų“, – apgailestavo A. Savičienė.
Miestelyje veikia vienintelė Jonui Siniauskui priklausanti parduotuvė. Apie prekių apyvartą pakalbinta joje dirbanti moteris teigė: „Tik egzistuojam.“
Iš parduotuvės eidamas vyras prisistatė esąs Gintautas ir paklaustas, kuo gyvena Suvainiškis, atsakė: „Skurdi vienatvė. Darbo nėra. Kas, kad kelmus šventei puošia…“
Bibliotekoje spaudą vartydamas Alfonsas Šaltis patvirtino, kad tik per šventes miestelis pasikeičia į gera.
Pasak eilėraščius kuriančios Stanislavos Kabutavičienės, dar gerai, kad yra biblioteka, bažnyčia ir parduotuvė. Miestelis atgyja tik šeštadieniais, sekmadieniais, per šventes, po Mišių ir tuomet, kai mokyklinis autobusas parveža vaikus iš mokyklos, t. y. 15.30 val. Moteriai rūpėjo kasdieniški rūpesčiai: „Supykusi parašiau graudų eilėraštį apie vilkų daromą žalą. Bent prieš dvi savaites anūkas naktį išgirdo įtartinus garsus, iš antro aukšto pamatė vilko vaikomą veršį. Subėgę vilką nubaidėme.“
Iš tiesų kiekvienais metais plėšrūnai ateina į miestelį ir pasijaučia esą padėties šeimininkai. Vietiniai žmonės jau dabar juos bando atbaidyti aptvarais, prie jų prisegtomis plevėsuojančiomis blizgančioms polietileno skiautėmis…
Telkiasi į krūvą
Ko gero, visi atokiau įsikūrusių kaimų ir miestelių gyventojai stengiasi burtis draugėn, laikytis arčiau vienas kito. 2003 m. buvo suburta Suvainiškio kaimo bendruomenė. Dabar 48 narius vienijančiai bendruomenei vadovauja Darius Gurklys.
2010 m. susibūrė moterų klubas „Sanpaulija“. Jo prezidentė Vita Gasparavičienė pasakoja, kad, uždarius mokyklą, moteris į klubą telktis paskatino vyrai – V. Vaičėnas, R. Nagelė, D. Gurklys – ir juokais juos vadina krikštatėviais. „Sanpaulija“ bendrauja su kitais moterų klubais, dalyvauja jų renginiuose, nuvažiuoja į kitus rajonus pažiūrėti naujovių, švenčia narių jubiliejus, lanko viena kitą, prisideda prie bendruomenės organizuojamų veiklų – rudenį vykstančios „Spanguolinės“ ir kitų renginių.
Nors klubas vienija tik keturiolika moterų (jos turi pažymėjimus), bet į išvykas ir veiklas kviečiamos visos miestelio moterys. Pavyzdžiui, nuvyko į Rokiškio krašto muziejų apžiūrėti Aleksandro Vasiljevo kolekcijos „Karalienės Viktorijos laikų mada 1830–1900“, pabuvojo Ilzenbergo dvare, aplankė gražiai besitvarkančias sodybas.
„Grožį kuriame patys“
Taip pavadinta R. Šimėnienės parengta ir 2016 m. išleista knyga apie gražiausias Suvainiškio krašto sodybas. Šį darbą rėmė Suvainiškio kaimo bendruomenė. Joje net trisdešimt devynių gražiai tvarkomų sodybų nuotraukos. Matyt, ne veltui seniūnas R. Varanius sakė: „Kai prasidėjo Lietuvoje gražiausių sodybų rinkimo vajus, komisijų narius veždavome į Suvainiškį.“
Miestelio centre stengiamasi prieš šventes kūrybiškai panaudoti net nukirstų medžių kelmus – ant jų statomi gėlių vazonai.
Gerbiami kraštiečiai
Suvainiškis didžiuojasi gimtinę išgarsinusiais žmonėmis: literatais Vladu Lioliu, Reda Kiselyte, habilituotu gamtos mokslų daktaru Stanislovu Aloyzu Karpinsku, technikos mokslų daktaru Pranu Žagariu, biologijos mokslų daktaru Vladislovu Tauteriu, ekonomikos mokslų specialistu Baliu Gurkliu, lietuvių kalbininke, mokslų daktare Gertrūda Savičiūte-Naktiniene, meno istoriku ir poetu Vytautu Gasiūnu, skulptoriumi Genriku Galvanausku, pulkininku, leitenantu P. Žuku, tapytoju P. Kliauga, Lietuvos nusipelniusiu žurnalistu Skirmantu Pabedinsku, buvusiu rajono policijos viršininku Stasiu Meliūnu, gydytoju B. Čižiūnu.
Pasienio istorijos
Keturiasdešimtmečiai turbūt dar puikiai pamena laikus, kai Lietuva ir Latvija nepriklausė Šengeno erdvei, o norint patekti iš vienos valstybės į kitą tekdavo pereiti pasienio postą. Pandėlio vidurinė mokykla (vėliau – gimnazija) nuo seno bendravo su Latvijos Neretos vidurine mokykla, todėl kildavo rūpesčių, norint nuvykti vieniems pas kitus. „Kai vykdavome į Neretą su mokiniais, yra tekę privažiuoti tik iki sienos, o paskui mus paimdavo Neretos mokyklos autobusiukas. Dažniausiai Neretos mokyklos direktorė suderindavo su muitine, jiems skambindavo, kad mus praleistų, bet grįžti turėdavome iki 24 val. Būtinai reikėjo turėti mokinių sąrašą, o vėliau ir vaikų dokumentus. Tačiau neatsimenu, kad nors kartą būtų tikrinę. Vizitus derindavo mokyklų direktoriai“, – prisimena Pandėlio gimnazijos mokytoja Violeta Karaliūnienė.
Yra nutikę kuriozinių atvejų: Pandėlio mokytojų šokių kolektyvas vyko koncertuoti į Latviją ir vežėsi pasirodymui skirtas kėdes. Privažiavusios valstybės sieną šokėjos kėdes ant pečių persinešė į Latvijos pusę, per tiltą, ir kelionę tęsė Latvijos pusėje laukusiu autobusu, mat lietuvių transportas neturėjo reikalingų dokumentų ir negalėjo įvažiuoti pas kaimynus. Tąkart pasienio pareigūnai tik žvilgtelėjo į pateiktą žmonių sąrašą ir suskaičiavo šokėjas… Dokumentų netikrino.
Sužavi unikali gamta ir ramybė
Dabar sienos tarp valstybių atviros. Vyndarys, Taručiuose esančios kaimo turizmo sodybos šeimininkas R. Nagelė sulaukia lankytojų ne tik iš Lietuvos. Paklaustas, ką svečiams siūlo pamatyti Suvainiškyje ir jo apylinkėse, sako, kad čia visur jaučiama gera aura. Siūlo aplankyti bažnyčią, bendruomenės namus, apylinkėje bei Latvijoje išlikusius dvarus, išsiruošti į žygį po pelkę. Turistus sužavi unikali gamta, ramybė, patiriamos geros emocijos.
Suvainiškio 405 metų jubiliejui
Žibėk, mielas Suvainiški!
Keturi šimtai penki pavasariai
Barstė žiedus Neretėlės kloniuos.
Žibėjo pievos džiaugsmo ašarom
Iš saulės spindulio malonės.
Saulėlydžiams nusilenkė šilai
Dienos rūpesčiams išeinant.
Atsidūsavo motina giliai
Laukdama vaikų pareinant.
Svajonių pievom slinko dienos
Praeities vargus pamiršdamos.
Pelkyno murzinos velėnos
Vynuoginu pavirsdamos.
Čia žalio šilo žalias rūbas
Spindulius surinkti skuba.
Puikią produkciją gamina –
Sveiką aromatą, gryną.
Kai prakalbina čia tylumą
Skardus varpo dūžių aidas.
Pralinksmina sielos gilumą
Šventadienio šviesus veidas.
Knygų sesės žiburėlis
Į žinių pasaulį kviečia.
Kad sodybose žydėtų gėlės
Žydrom svajonėm šviečiant.
Ramiai banguojančiais javais
Šlamėkite laukai prie miško.
Žmonių kūrybiniais darbais
Žibėki, mielas Suvainiški!
Vladas Liolys
Projektą iš dalies remia
