Žiobiškis – poilsiautojų mėgtas kraštas, apsuptas pušynų ir pilnas gyvenimo

Istorija kuriama ir lygioje vietoje
Žiobiškio pavadinimas, manoma, kilęs iš vietinio dvarininko Mikalojaus Žabos pavardės. Iki 1611 m. šiam dvarininkui priklausė Vengerinės dvaras ir Žiobiškio kaimas. Žiobiškis rašytiniuose šaltiniuose paminėtas dar 1677 m., tad jis skaičiuoja 340-uosius metus. Pasak vietos bendruomenės pirmininkės Virginijos Ardavičienės, pasibaigus Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos renginiams, bendruomenės nariai intensyviai pradės ruoštis artėjančiam Žiobiškio jubiliejui, vyksiančiam per Šv. Baltramiejų, didžiausią ir bene daugiausia kraštiečių sutraukiančią šventę.
Gražių jubiliejų Žiobiškyje ne vienas – kraštietei dailininkei, poetei Irenai Bajorūnaitei bei monografijos „Žiobiškis“ sudarytojui Venantui Mačiekui sukanka 80 metų. „Tikimės, kad pavyks surengti I. Bajorūnaitės darbų parodą“, – vylėsi V. Ardavičienė. Pasak pašnekovės, Žiobiškis negali pasigirti gausybe čia gimusių ir augusių garsių žmonių, tačiau, kaip teigė kraštotyrininkas V. Mačiekus, istoriją reikia kurta lygioje vietoje.
Kaip ir kiekviename kaime, Žiobiškyje bažnyčia vaidina svarbų vaidmenį. Pirmoji šventovė čia buvo pastatyta 1803 m. Tais pačiais metais Žiobiškis pavadintas miesteliu ir įsteigta parapija. Bėgant metams buvo įsteigtas paštas, smuklė, parduotuvė, vėliau ir prekyvietė. Tik praėjus geram šimtmečiui, pastatyta mūrinė gotikinio stiliaus Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia. Turistų mėgstamas miestelis klestėjo – veikė mokykla, vaikų darželis, kultūros namai (dabar – Kultūros centras), paslaugas teikė medicinos punktas. Nors šiandien mokykla ir darželis yra uždaryti, gyvenimas virte verda. Darželio patalpose įsikūrė Kultūros centras, biblioteka, buvusios mokyklos pastate – VšĮ Rokiškio jaunimo centro turistinė bazė. 2005 m. suburta bendruomenė ir įsteigtas viešosios interneto prieigos taškas. Šiuo metu Žiobiškis skaičiuoja per 350 gyventojų.

Mėgstamas poilsiautojų ir naujakurių
„Naujakuriai mielai renkasi gyvenimą mūsų miestelyje. Parduodami namai ilgai naujų šeimininkų neieško. Galbūt jaunas šeimas traukia gamta, primenanti didžiųjų Lietuvos kurortų, geras susisiekimas“, – svarstė V. Ardavičienė.
Graži Žiobiškio krašto gamta su ežerais, upeliais, jų slėniais bei spygliuočių ir mišriais miškais visada viliojo poilsiautojus. Nepriklausomybės laikotarpio pabaigoje į Žiobiškį atvažiuodavę žmonių iš Rokiškio, Pandėlio ir kitų miestų bei miestelių praleisti atostogų gyvenvietėje prie Vengerinės upelio. Žiobiškis buvo tapęs vietinės reikšmės kurortu. Sezono metu išsiplėsdavo prekyba.
Remiantis Felicijos Gužaitės-Jakuntavičienės pasakojimais, 1930–1940 m. Žiobiškyje dažniausiai poilsiaudavo iš Rokiškio atvykstančios žydų tautybės šeimos. Poilsiautojai apsigyvendavo Igno Gužo bei Jono Kairio namuose, netoli bažnyčios. Šių namų šeimininkai persikraustydavo gyventi į klojimą, taip užleisdami kambarius poilsiautojams. Atvykusieji susimokėdavo už kambarių nuomą, pirkdavo iš šeimininkų maisto produktus, dažniau – kiaušinius, grietinėlę. Netoliese esančiame pušyne pasikabindavo hamakus, gulėdavo juose, degindavosi saulėje arba gražiai pasirėdę vaikščiodavo po pušyną. Vaikai žaisdavo pušyne ar aikštelėje prie mokyklos. Atvykėliai ilsėdavosi maždaug dvi savaites. Jiems išvykus, atvykdavo kiti. Žydų tautybės poilsiautojai buvo labai tvarkingi, niekada nepalikdavo šiukšlių savo poilsio vietoje gamtoje.
Jie mėgo šį gamtos kampelį liudija – tai liudija ir daugiau gyventojų. Amžininkas Petras Šedys irgi dalijosi savo prisiminimais. Anuomet žiobiškiečiai žydų laukdavo, nes jie ne tik nuomodavo jų namus ar kambarius, bet ir pirkdavo kiaušinių, pieno, sviesto, daržovių, grietinėlės. Žiobiškėnams nebereikėdavo važiuoti į Rokiškio turgų. Žydai rinkdavosi namus arčiau pušyno. Ten mėgdavo vaikščioti, pasistatydavo pavėsines, kuriose sėdėdavo per dienos karščius, ilgai vakarodavo šurmuliuodami. Bendraudavo daugiausia tarpusavyje. Ypač daug jų suvažiuodavo rudenį (rugsėjo-spalio mėnesiai).

Skendi gėlynuose
Metai bėgo, valdžios, gyventojai, aplinka keitėsi, tačiau gyvybinga vietos dvasia liko iki šiol – tiek kultūrine, tiek rekreacine prasme Žiobiškis ir toliau išlieka nepakeičiamas ne tik vietiniams, tačiau ir aplinkinių kaimų bei miestų gyventojams. „Visiškai nesutinku su kalbomis, kad Lietuvos kaimas yra paskendęs alkoholio liūne, degraduoja, nevyksta jokia kultūrinė veikla, žmonės gyvena apšiurusiuose, krūmokšniais apaugusiuose namuose. Toks beviltiškas vaizdas dažnai piešiamas. Ir dideliame mieste, ir mažame kaime gyvena įvairių žmonių, tačiau daugelis kaimo gyventojų yra labai darbštūs, tvarkingi, aktyviai dalyvaujas bendruomenės renginiuose, prižiūri ir puoselėja savo kiemus. Pas mus galite išvysti 80 metų perkopusią močiutę, stumdančią žoliapjovę ir besirūpinančią darželio gėlėmis. Toks vaizdas veikiau ne išimtis, o taisyklė. Eidamas per kaimą nepamatysi apleistų namų, išpuoselėtas ir mylimas kiekvienas kiemas – ir daugiabučio, ar parduotuvės. Sodybas puošia fontanai, alpinariumuose įsitaisę dekoratyviniai nykštukai, gulbės ir kiti dekoro elementai. Daugiabučių laiptinės skendi gėlėse. Miestelio parduotuvės langus puošia plenero metu tapytos langinės. Grožio ir tvarkos puoselėjimas – užkrečiamas, tad nenupjautos vejos čia neišvysi“, –pabrėžė bendruomenės pirmininkė.

Švenčių ratas nenustoja suktis
Žiobiškio bendruomenė, kurią sudaro 68 nariai, – itin veikli. „Nepraleidžiame nė vienos šventės. Tik Joninėms kol kas sakome „ne“, nes norime sukurti naujas tradicijas, kad žmonės turėtų kuo daugiau ir kuo mažiau sėdėtų prie stalo. Kalėdų belaukdami rengiame šventę vaikams, valstybines šventes minime tradiciškai rengdami šachmatų, stalo teniso varžybas. Gražūs renginiai vyksta per Mamos ir Tėvo dieną. Vieninteles Sekmines švenčiame Deksnių kaime. Tai viena gražiausių švenčių, įtraukianti visa šeimą – vyksta pjovėjų varžytuvės, tradiciškai kepame kiaušinienę. Lauke ji kur kas gardesnė. Vyksta įvairūs koncertai“, – pasakojo moteris.
„Jau penkerius metus Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną kartu su viso pasaulio lietuviais giedame „Tautišką giesmę“. Prieš pradėdami giedoti įsijungiame radiją, kad girdėtume ir būtume tarsi nematomu ryšiu susiję su visais lietuviais, išsibarsčiusiais pasaulį. Girdint tautiečių balsus, bendrumo jausmas sustiprėja. Šiemet valstybės šventės programoje dalyvavo kariai savanoriai. Vienas jų – neatskleistas talentas, žiūrovus ir renginio dalyvius pakerėjęs akordeono skambesiu. Vyko literatūrinė-muzikinė kompozicija „Eilėse prabyla lietuviškas žodis“. Besibaigiant vasarai, daugelis labai laukia Šv. Baltramiejaus atlaidų. Metams einant į pabaigą, Žiobiškio folkloro ansamblis „Vengerinė“ rengia adventinę popietę. Vienas renginys veja kitą ir nė nepastebi, kaip prabėga metai, užklumpa nauji organizaciniai darbai…“ – apie aktyvų miestelio gyvenimą pasakojo V. Ardavičienė.

Kompleksas – rojus vaikams
Bendruomenės pirmininkė džiaugėsi, kad kaime netrūksta vaikų juoko. „Auga jaunoji karta. Štai IT specialisto Renato Ulevičiaus šeima sostinę iškeitė į Žiobiškį. Šiuolaikinės technologijos ir susisiekimas netrukdo šeimai verslą kurti Vilniuje, o gyventi čia, Žiobiškyje. R. Ulevičiaus dėka turime puikų, patrauklų, nuolat atsinaujinamą miestelio internetinį puslapį“, – jaunomis šeimomis, leidžiančiomis šaknis į Žiobiškio žemę, žavėjosi pašnekovė.
Tiek biblioteka, tiek bendruomenės namai – draugiški vaikams. „Bibliotekoje laukiamas kiekvienas. Čia yra ir vaikiškų knygų kampelis patiems mažiausiems. Planuose – įsirengti dar didesnę, jaukesnę vietelę, kur galėtų susirinkti vaikai. Visais būdais stengiamės juos sudominti. Jie čia ateina ne tik paskaityti, bet ir dėlioti dėlionių, užsiimti kitokiomis kūrybinėmis veiklomis. Neseniai mažieji žiobiškėnai kartu su kultūros darbuotoja Aušra Kežutiene statė spektaklį „Bitė Maja“, – kalbėjo V. Ardavičienė.
Jaunimo centro turistinėje bazėje kiekvienais metais vyksta įvairios vaikų stovyklos, čia stovyklautojai suvažiuoja iš visos Lietuvos, žiobiškėnai turi puikiai įrengtą stadioną, kuriame vaikai ir šoka, ir sportuoja. Nuobodu kaime niekada nebūna.

Edukacijose ir ekskursijose – ir užsienio turistai
Žiobiškis populiarus tarp turistų ir stovyklautojų. Bendruomenės pirmininkė tvirtino, kad dažnai tenka vesti ekskursijas ir edukacijas vaikams ir suaugusiesiems. Jos nuomone, reikia stengtis, kad kaime būtų gera gyventi. Biblioteka išlieka didžiausiu gyventojų traukos centru. Garbaus amžiaus žmonėms čia padedama naršyti internete, susirasti reikiamos informacijos.
Žiobiškis garsėja išskirtine edukacija. „Padedant folkloro ansambliui, norinčiuosius kviečiame paragauti aukštaitiškų patiekalų – lietinių blynų, užkeptų baravykų padažu, virtinių. Supažindiname su instrumentais, grojame skudučiais, kanklėmis, koncertuojame. Svetelius kviečiame pasivaišinti saldėsiais. Kitaip sakant, dirbame išsijuosę. Jau esame sulaukę svečių iš Maltos, Lenkijos, Ispanijos, Estijos, kaimyninės Latvijos. Iš kur tik pas mus neatvyksta…“ – šypsojosi V. Ardavičienė.
Pasak moters, įvairios edukacijos nepamirštamos ir per didžiąsias šventes. Norintieji lieja žvakes, gamina natūralų muilą, kvilingo technika puošia kiaušinius, vyksta paskaitos apie sveikatą, įvairios parodos, renginiai, rodomi filmai.
Projektinėmis ir rėmėjų lėšomis įrengtame stadione vyksta seniūnijų varžybos, kiti susiėjimai. „Turime ir profesionalų stalo teniso stalą, tad nepraleidžiame progos pasivaržyti. Anksčiau organizuodavome žvejų varžytuves, tačiau dabar ši tradicija kiek priblėso, bet neliko pamiršta. Vienoms tradicijoms blėstant, gimsta kitos. Pernai šalia bažnyčios sutvarkėme skverelį, pačių gamintais žaislais puošėme kaledinę eglutę. Tikimės, kad tai taps gražia tradicija ir atsiras daugiau norinčiųjų puošti Žiobiškio eglutę. Tokios tradicijos vienija bendruomenę“, – teigė moteris.
Žiobiškio bendruomenė mielai bendrauja su aplinkinių kaimų žmonėmis. „Kai kurie kaimai neturi savo bendruomenės, o mūsų – stipri. Nuvažiuojame pas draugus į Kurkliečių, Vaidlonų ir kitus kaimus. Ir pas mus svečių privažiuoja. Kaip galime, taip prisidedame prie įvairių projektų. Laukiame folkloro ansamblio apžiūros į Dainų šventę, reikia paruošti programą, repetuoti“, – aktyvia bendruomene didžiavosi pirmininkė.

Visų laukiami Šv. Baltramiejaus atlaidai
Žiobiškėnai teigia: gera turėti širdyje kažką brangaus: gimtinę, artimus žmones, bažnyčią ir tą laiką, kai išskrenda gandrai, kai derlium byra varpos ir ateina Šv. Baltramiejaus diena, kviečianti sugrįžti, sueiti, susitikti, prisiminimais ir širdies šiluma pasidalinti.
„Didžiausios šventės metu vyksta įvairūs renginiai, tradicija tapę tinklinio ir krepšinio turnyrai. Tad ir šiais metais planuojamos sportinės varžybos. Pernai pavyko surengti išskirtinę šventę – visi turėjo veiklos. Tėvelių atžalomis rūpinosi smagioji animatorė, vaikai galėjo dūkti, siausti ant didžiulio batuto. Daug darbų atlieka patys bendruomenės nariai, jie stengiasi, kad ne tik aplinka, bet ir šventės būtų ypatingos, gražios, trauktų kraštiečius bei aplinkinių kaimelių gyventojus pasidžiaugti, pasivaržyti ar tiesiog pabūti kartu“, – apie laukiančius didelius darbus besiruošiant Šv. Baltramiejaus atlaidams, prasitarė bendruomenės pirmininkė V. Ardavičienė.

Projektą iš dalies remia

1 iš 15