– Esi kilęs iš Rokiškio, čia mokeisi, bet mokyklą baigei kitur?
– Mokiausi tuometinėje Juozo Tūbelio gimnazijoje, vėliau keitėsi sistema ir reikėjo keltis mokytis į „Romuvos“ gimnaziją, tačiau po poros metų, pasikeitus Lietuvos įstatymams, nebegalėjau mokytis pusiau nuotoliniu būdu, tad persikėliau į sportininkams skirtą Vilniaus „Ozo“ gimnaziją, ją ir baigiau. Tarptautinį verslą studijavau Vilniaus kolegijoje. Dabar – Mykolo Romerio universiteto sporto industrijų vadybos magistrantūroje.
– Kada pradėjai žaisti ledo ritulį?
– Nuo pat vaikystės. Tėtis Ramūnas žaidžia ledo ritulį. Būtent jis pastatė mane ant pačiūžų ir atvedė į pirmąją treniruotę. Jei gerai pamenu, man tada buvo kokie penkeri šešeri. Taigi ledo ritulį žaidžiu apie 20 metų ir iki šiol nekilo noro mesti šį sportą. Džiaugiuosi, kad ir mano jaunesnieji broliai Modestas bei Šarūnas domisi ledo rituliu.
– Esi vartininkas. Kodėl toks pasirinkimas? Kokios sportininko savybės būtinos šiai pozicijai?
– Mano tėtis vartininkas. Kelerius metus žaidžiau puolėjo pozicijoje, paskui nusprendžiau išbandyti vartininko. Sekėsi neblogai, patiko, tad nusprendžiau, kad ginti vartus – man tinkamiausia.
Vartininkui labai svarbu būti atsakingam, nes nuo jo labai priklauso komandos rezultatas, būtina turėti šaltus nervus, gerą matymą ir reakciją, stiprų ir lankstų kūną, aišku, ir norą bei atsidavimą sunkiam darbui.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
