Pasiruošimas
Turbūt nieko nenustebinsiu pasakęs, kad bet kuris techninis sportas yra brangus. Kai, tarkime, krepšiniui žaisti reikalinga apranga, kamuolys, batai ir kojinės, tai motokrosui būtinų daiktų kiekis išauga daugybę kartų. Kelionės iki trasos, daugiau nei 2000 km nutolusios nuo Lietuvos, kainuoja brangiai ne tik dėl reikiamų detalių, bet ir visos logistikos. Smagu, kad Lietuvos rinktinei pavyko surasti keletą rėmėjų, antraip vien tik su Lietuvos motociklų federacijos pagalba dalyvauti tokio masto varžybose nebūtų pavykę.
Lietuvos keturračių rinktinei atstovavo kraštietis Renatas Jegorovas, Laurynas Mikalauskas ir Gediminas Volkavičius, o motociklų su priekaba rinktinei – Jonas Pirtinas ir Viktorija Vareikaitė, Liutauras Variakojis ir Mārtiņš Antons bei Irmantas Šeputis bei Remigijus Namikis. Beje, kupiškėnė V. Vareikaitė buvo vienintelė mergina, dalyvavusi šiose varžybose.
Atvykimas
Keturračių rinktinė į šias varžybas vyko autobusiukais, o štai motociklų su priekabomis rinktinė nuomojosi kemperį, dalį vykstančių kartu su motociklais nuvežė sunkvežimis. Iki Cingoli miesto – kelios šalys ir daugiau nei para važiavimo. Išvykome dieną, tad Lenkiją ir Čekiją pralekiame naktį, o štai ryte, pasiekę Austriją ir kirsdami Italijos sieną, neatitraukiame akių nuo stulbinančio vaizdo: didžiuliai kalnai, šniokščiantys kriokliai, išdžiūvusios upės ir maži, bet neapsakomo žydrumo upeliai. Ne vienam keliaujančiam kartu atėmė žadą. Nors lėkėme tiesiai į trasą, visgi dar prieš kelionę buvome nusprendę, kad pravažiuoti pro pat Veneciją ir jos neaplankyti būtų didelė klaida. Savo kemperį pasistatome šalia miesto, saugomoje aikštelėje, kurios apsauginis važinėja dviračiu. Tai netrukdo vagims darbuotis: vos prieš porą dienų šioje aikštelėje viduryje dienos buvo išdaužtas stiklas ir „išvalytas“ visas keliaujančių vokiečių autobusiukas. Dėl šios priežasties nusprendžiame, kad vienas mūsų ekipažo narys lieka saugoti autobusiuko su visa įranga, o mes lekiame į miesto širdį. Beje, vos tik išėję iš aikštelės, pastebėjome, kad šalia esančiame trijų aukštų automobilių parke vienas žmogus iš viršaus fotografuoja telefonu stovėjimo aikštelę, kurioje palikome savo kemperį. Galbūt tai ir sutapimas, bet ką gali žinoti…
Apie pačią Veneciją neišsiplėsiu, tai visiškai kita istorija, bet, kalbant trumpai, miestas paliko labai didelį įspūdį. Bene kiekviena siaura gatvelė buvo verta įamžinti ir apsidairyti, o šiek tiek išsamesniam šio miesto naršymui, manau, pakaktų ir dienos.
Iš Venecijos pajudėjome į Miramare miestelį ir kemperių aikštelėje praleidome naktį. Ši aikštelė buvo kitoje gatvės pusėje, kur driekėsi Adrijos jūros. Nors spalis, vanduo buvo šiltas. Tačiau pakrantė su gausybe kriauklių ir gana aštriomis jų liekanomis mums, lietuviams, neįprasta. Beje, vieną kompanijos narį vandenyje spėjo ir čiuptelėti krabas. Čia jums ne Baltijos jūra… Visos kelionės ir lenktynių metu mus lydėjo saulė ir 25–29 laipsnių šiluma.
Pajudėję iš aikštelės buvome kiek daugiau nei 100 km nuo mūsų pagrindinės vietos – Cingoli motokroso trasos. Likus geriems 20 km, atsivėrė tikroji Italija: vynuogynai, kaimukai, pavieniai pastatai ir kalnai. Pats Cingoli yra labai kalnuotoje vietovėje, tad kopti kemperiu, ypač sunkiasvore mašina, į jį buvo ištes sunku. Šiaip ne taip pasiekėme savo tikslą.
Vaizdas, vertas milijono
Nors „veiksmas“ turėjo prasidėti tik penktadienį, ketvirtadienio popietę dauguma komandų iš visų Europos, ir ne tik, kampelių jau buvo atvykusios. Bene pirmas dalykas, kurį padariau, ėjau apžiūrėti Cingoli trasos. Nors ją buvau matęs nuotraukose ir video, užlipus į žiūrovų zoną apstulbau. Trasos ilgis ir kalnuotumas atėmė žadą. Kai kurios įkalnės, į kurias teks kopti sportininkams su motociklais, atrodė vertikalios. Ir jų tokių daugybė. Vaizdas šalia trasos ne ką mažiau žavėjo. Fone matyti Cingoli bokštai, vynuogynai ir kalnai. Likau „apšalęs“.
Mūsų kaimynai aikštelėje – prancūzų komanda. Ji pasistatė didžiulį angaro tipo pastatą, kuriame ruošė maistą visai komandai. Jį puošė gėlės, išvedžiotas apšvietimas, parūpintas net ledų šaldytuvas… Bet ir mes skųstis negalėjome, nes su mumis atvažiavo Algiukas, legendinis Lietuvos komandos šefas, kuris iš bet ko savo kazane pagamina stebuklą, o kai randa laisvo laiko, sėda į savo motociklo priekabą bei išlekia į kokias varžybas. Vakare, sulaukę kitų komandos narių, leidome kalbėdamiesi ir ragaudami Algiuko gaminto maisto.
Penktadienio rytą, vos pradėjus švisti, kėlėmės gaminti pusryčių. Dar nulėkiau iki trasos pažiūrėti tekančios saulės. Kažkur fone, toli, tekanti saulė apšviečia dalį miesto ir visą trasą. Tobula.
Tikri italai
Penktadienis – techninės komisijos diena. Visi sportininkai turėjo paruošti motociklus, apsaugas, šalmus ir kitus menkniekius tikrinti. Motociklai tikrinti, ar atitinka garso bei kitus reikalavimus, ar aprangos yra tvarkingos ir saugios. Prasidėjo ir pirmasis „rimtesnis“ fotografavimas, teko fiksuoti techninės komisijos akimirkas, pabendrauti su kitų šalių fotografais ir apsišniukštinėti aplinką bei apgalvoti apie tinkamus kampus rytdienai. Nors ir su pora „niuksų“, abi Lietuvos komandos perėjo techninę komisiją, o likusią dienos dalį skyrė šeštadienio treniruotėms bei kvalifikacijai ruoštis. O aš nusprendžiau, kad pats laikas gauti man išduotą medijos akreditaciją: dokumentus, apyrankę ir liemenę, kad galėčiau eiti į trasą varžybų metu. Ne viskas taip paprasta. Pernai Čekijoje užteko nueiti į medijos centrą ir gavau visko, ko man reikėjo. Bet šiemet Nacijų varžybas organizavo patys trasos savininkai, italai, o ne pagrindinė organizacija, rengianti visą čempionatą. Nuėjęs į medijos centrą, buvau sutiktas dviejų italų – nė vienas nekalbėjo angliškai. Na, bandžiau jiems išaiškinti, ko man reikia, ir rankos mostu buvau pasiųstas į kitą pastatą. Nužingsniavęs ten vėl sutikau italą, kuris taip pat nekalba angliškai, ir buvau nusiųstas dar į kitą pastatą. Taip, po dar dviejų siuntimų rankų mostais ir italų kalba nusprendžiau, kad šią misiją vykdysiu šeštadienio ryte, nes ji gali užsitęsti…
Vakare dauguma komandos išlėkėme apsižvalgyti po Cingoli. Nors miestelis nėra didelis, bet paliko didžiulį įspūdį. Įvairūs pastatai, siauros itališkos gatvelės, daugybė „Fiat Panda“ automobilių bei triračių transporto priemonių, itališki, garsūs, lydimi rankų gestų pokalbiai aplinkui ir aibę kilometrų besitęsianti panorama miesto pakraštyje.
Varžybos
Deja, laikraščio puslapio per mažai papasakoti viską, kas dėjosi per kvalifikaciją ir varžybas. Dar kartą pasiuntinėtas per kelis pastatus pirmyn atgal, kartu su belge fotografe gavau akreditaciją. Iš 8 žmonių, su kuriais teko bendrauti, vienintelė moteris kalbėjo angliškai.
Šeštadienio ryte visi lietuvių ekipažai išbandė trasą. Nors ji atrodė sudėtinga, įveikę ją dauguma ekipažų nurimo. Iš dviejų rinktinių į finalinius sekmadienio važiavimus pateko tik motociklų su priekabomis rinktinė. Keturračių rinktinė kovėsi su itin stipriais varžovais iš Argentinos, JAV, Didžiosios Britanijos ir kt.
„Įspūdžiai labai geri. Trasa „kieta“, greita, tokios dar neteko bandyti, pamatėme kur klystame, beliko tik augti, augti, augti“, – tuomet komentavo keturatininkas Laurynas Mikalauskas.
Sekmadienį pagrindinėse varžybose startavusiai Lietuvos motociklų su priekabomis rinktinei nesisekė. Jau šeštadienį vairuotojas patyrė kojos traumą, kai į jį atsitrenkė motociklas, o sekmadienį panaši situacija nutiko ir kitam Lietuvos ekipažui. Vienas iš ekipažų dėl apmaudžios klaidos ir spūsčių prie starto linijos pavėlavo į uždarą parką ir negalėjo startuoti. Bendroje įskaitoje Lietuvos motociklų su priekabomis komanda užėmė 11-ąją vietą, keturračių – 16-ąją.
Iš fotografo perspektyvos
Kalbant iš motokroso fotografo perspektyvos, šios varžybos pareikalavo daugiausiai jėgų per visą karjerą. Didžiuliai kalnai, į kuriuos reikėjo kopti, tarp trasos vingių praėjimų beveik nebuvo, alinantis karštis ir trasos paviršius pilnas akmenų, kurie iš po motociklo ratų lekia tiesiai į tave. Per savaitgalį „pasigavau“ kokių 300–400 akmenų, iš kurių vienas atskrido tiesiai į akinius ir paliko nemažą žymę. Visgi vaizdas trasoje ir sportininkai buvo aukščiausio lygio, ne veltui čia susirenka tik geriausi.
Varžybų pabaigoje nė viena iš komandų nebuvo nuleidusi nosies, nors iškovotos ne pačios geriausios vietos. Visgi patirtis, naujos pažintys ir pamokos sportininkus skatins stiprėti ir siekti dar geresnių rezultatų. Išmokęs ir patobulėjęs jaučiuosi ir aš. Tikiuosi kitais metais vėl teks dalyvauti šiose varžybose.
